Sunkus kelias
Ruslaną likimas gausiai apdovanojo įvairiais talentais. Jo gabumai menui išryškėjo anksti, dar vaikystėje. Darželyje Ruslanas mokėsi piešti, muzikos. Vėliau gabumus lavino sustiprintoje dailės vidurinėje mokykloje, drauge lankė B. Dvariono muzikos mokyklos akordeono klasę. Po kurio laiko įstojo į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, dailės skyrių. Savo ateitį vaikinas ketino sieti su menais, muzika. Tačiau planus sugriovė psichikos negalia, užklupusi tarnaujant sovietų armijoje.
„Armijoje buvo sunku tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai. Jau baigiantis tarnybai, pirmą kartą patekau į psichiatrijos ligoninę. Bet dėl ligos nekaltinčiau vien tik kariuomenės muštro – psichikos negalavimų turėjo ir mano senelis, ir tėvas. Taigi sutrikimas, kuris užklupo susiklosčius ne itin palankioms gyvenimo aplinkybėms, galėjo būti ir įgimtas“, ‒ pasakoja Ruslanas.
Psichikos sutrikimams būdingi dažni atkryčiai – ligoninėse nemažai laiko teko praleisti ir Ruslanui. Vyro būseną sunkino ir prasidėjusi depresija. Nepaisant bėdų ir negalavimų, Ruslanas mokėsi toliau. Tiesa, Kauno taikomosios dailės mokyklą, į kurią įstojo grįžęs iš kariuomenės, baigė su ilgesnėmis pertraukomis, vis išeidamas akademinių atostogų. Vis dėlto po kelerių metų vyras įgijo taikomosios keramikos dailininko specialybę. Tačiau jis kuria ne tik keramikos darbus – Ruslanas gražiai piešia, tapo, domisi skulptūra, kuria medžio dirbinius.
Be muzikos ir dailės, vyras turi ir literatūrinių gebėjimų – jis rašo eilėraščius. „Pirmuosius eilėraščius sukūriau dar tebesimokydamas M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Kurti, mokytis mane visada labai skatino tėvas. Jis taip pat turėjo įvairių gabumų, kuriuos prisiminė ir atgaivino, kai menų pradėjau mokytis aš“, ‒ pasakoja Ruslanas.
Po globos įstaigas
Į Ukmergės rajone esančius Jasiuliškių socialinės globos namus Ruslanas pirmą kartą pateko 1999-aisiais. Dėl tokio gyvenimo posūkio vyras artimųjų nekaltina. „Taip susiklostė šeimyninės aplinkybės. Tėvai buvo išsiskyrę, motina gyveno atskirai, apleistame bute, su kitu vyru. Tėvas buvo priverstas parduoti namą ir išsikraustyti į du bendrabučio kambarėlius. Tuo pat metu jis įdukrino brolio dukrą, kuri neturėjo kur gyventi. Man namuose vietos neliko. Vienintelė išeitis tuomet buvo globos namai“, ‒ pasakoja vyras.
Jo teigimu, gyvenimo sąlygos globos namuose nebuvo prastos. „Pakliuvęs į globos įstaigą, nebegalėjau dirbti, tačiau čia buvo sudarytos visos sąlygos piešti, kurti, rašyti eilėraščius. Netrukus buvau paskirtas globos namų seniūnu, mane vertino darbuotojai. Dažnai lankė tėvas“, ‒ kalba Ruslanas.
Vyro netrikdė ir tai, kad didžioji dalis Jasiuliškio globos namų gyventojų – turintys sunkią psichikos negalią. „Ten sutikau ir įdomių, protingų, kūrybingų žmonių. Buvo akivaizdu, kad kai kuriems iš jų neveiksnumą „parūpino“ giminaičiai. Supratau, kad dėl turto, pinigų žmonės padaro labai baisių dalykų“, ‒ pasakoja vyras.
Netoli nuo Jasiuliškių esančiame Vidiškių miestelyje įkurtame dienos užimtumo centre kartu su kitais globos namų gyventojais Ruslanas mokėsi floristikos, vytelių pynimo, kitų rankdarbių. Lankė keramikos ir muzikos studijas. Be to, gyvendamas globos įstaigoje, Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitaciniame profesinio rengimo centre jis įgijo teksto rinkėjo kompiuteriu specialybę.
Savarankiškas gyvenimas
Pirmasis Ruslano etapas globos namuose netruko ilgai; po dvejų metų jis vedė ir persikėlė pas žmoną į Vilnių. „Apsigyvenome jos bute. Žmona buvo menotyrininkė, ji tuo metu dirbo mokykloje. Tačiau abu turėjome sveikatos problemų – tai vienam, tai kitam tekdavo ilgesnį laiką gydytis. Greitai supratome, kad mūsų santykiai neturi ateities. Po dviejų metų mudviejų keliai išsiskyrė“, ‒ gyvenimo peripetijas pasakoja Ruslanas.
Dar kurį laiką vyras bandė gyventi Vilniuje savarankiškai. Įsidarbino statybose, mokė vaikus dailės mokykloje. Tačiau neturėjo savo namų, todėl pragyventi buvo sunku. Netrukus jam vėl teko vėl grįžti į globos namus. Antrą kartą patekęs, Ruslanas juose praleido jau septynerius metus.
„Per tą laiką mirė tėvai, paveldėjau šiokį tokį tėvo turtą. Po jo mirties sužinojau, kad Vilniuje atidaryti Savarankiško gyvenimo namai žmonėms su psichikos negalia. Paprašiau Jasiuliškių globos namų darbuotojų, kad padėtų man susitvarkyti dokumentus ir persikelti į Vilnių. Jie mielai sutiko“.
Tokiu būdu Ruslanas tapo vienu iš pirmųjų sostinės Naujosios Vilnios rajone įkurtų Savarankiško gyvenimo namų gyventojų. Šiuo gyvenimo posūkiu vyras labai patenkintas.
„Į sostinę norėjosi dar ir todėl, kad čia gyvena visi giminės – brolis, jo vaikai, pusseserė. Džiaugiausi galimybe su jais visais bendrauti artimiau. Dabar giminaičiai išvyko dirbti į užsienį, todėl susitinkame rečiau. Tačiau ir toliau palaikome ryšius – bendravimas su artimaisiais suteikia labai daug teigiamų emocijų“, ‒ kalba vyras.
Nors Vilniuje Ruslanas turi daug draugų, jis nepamiršo ir tų, kuriuos sutiko globos namuose. Šiuo metu vienai merginai, panorusiai gyventi savarankiškai, vyras padeda tvarkytis reikalus, integuotis į visuomenę.
Jo teigimu, gyventi Savarankiško gyvenimo namuose sudėtingiau negu globos įstaigoje, tačiau kur kas įdomiau bei prasmingiau. „Globos įstaigoje esi prižiūrėtas, aprūpintas viskuo. Gyvendamas savarankiškai, jau privalai pats susimokėti už būstą, turėti lėšų pragyvenimui, mokėti susidėlioti turimus finansus. Mano pašalpa, lyginant su kitų gyventojų, nemaža, kadangi praeityje esu dirbęs. Tačiau pinigų vis viena pritrūksta. Labai daug padeda Savarankiškų namų darbuotojai – nuolat sulaukiame patarimų, pagalbos, jie pasirūpina labdara, maisto produktų gauname iš Maisto banko“.
Aktyvus bei veiklus vyras paskirtas ir Savarankiško gyvenimo namų seniūnu. „Mano pareigos – tarpininkauti tarp darbuotojų ir gyventojų. Sprendžiu kilusias problemas, prižiūriu tvarką tada, kai darbuotojai po darbo išeina namo“, ‒ pasakoja Ruslanas.
Planų ateičiai – apstu
Visos Ruslano dienos – kruopščiai suplanuotos; antraip visur suspėti būtų neįmanoma. Vyras piešia, dalyvauja poezijos popietėse, sportuoja, muzikuoja. Jis groja net keletu muzikos instrumentų: mušamaisiais, fleita, akordeonu. Be to, Ruslanas dainuoja „Bočių“ chore, sulaukia iš aplinkinių užsakymų pagaminti dailės darbelių.
„Kai pinigų iš meno pritrūksta, traukiu padirbėti statybose. Moku atlikti įvairius apdailos darbus. Prireikus imuosi ir kitokių fizinių darbų“, ‒ atvirauja Ruslanas.
Vyrui įdomu viskas; kartu su broliu Ruslanas keletą mėnesių filmavosi masinėse kuriamo kino filmo „Karas ir taika“ scenose. Be to, jis nuolat važinėja po Lietuvą su sportininkų komanda – žaidžia stalo tenisą, dalyvauja tiek neįgaliųjų, tiek profesionalų sporto varžybose.
Pasak Ruslano, toks intensyvus gyvenimo tempas sveikatai turi tik teigiamos įtakos. „Nors dažnai tenka keltis anksti rytą ir baigti darbus vėlyvą vakarą, sveikata nesiskundžiu. Nepamenu, kada pastarąjį kartą gulėjau ligoninėje. Be abejo, reguliariai lankausi pas gydytojus, geriu skirtus vaistus. Tačiau labiausiai jaustis sveikam padeda mėgstama veikla“.
Planų ateičiai Ruslanas taip pat turi daugybę. Jis žada surengti savo tėvo, liaudies meistro, dailės darbų parodą Medicinos bibliotekoje. Savo penkiasdešimtmečio jubiliejui – dailės darbų parodą, taip pat išleisti eilėraščių knygelę. Ateities planuose – ir nuosavas verslas.
Ilgą laiką vyrą kankinusi depresija – jau praeityje. Dabartinis Ruslano gyvenimas galėtų būti pavyzdžiu kiekvienam „sveikajam“, nuolat besiskundžiančiam ir niurzgančiam dėl kasdienių menkų negandų. Širdžiai mieli užsiėmimai, veiklos kupinos dienos suteikia galimybę ne tik jaustis sveikesniam, bet ir džiaugtis prasmingu gyvenimu.
