Skatina nepasiduoti negaliai

Irena Perminienė VšĮ Raseinių neįgaliųjų dienos užimtumo centre dirba sveikatingumo organizatore. Jaukiame Irenos darbo kabinete gausu kabančių diplomų, kuriais moteris apdovanota už dalyvavimą sporto varžybose, visuomeninėje veikloje. Ant spintos rikiuojasi įvairiuose čempionatuose laimėtos taurės.

Irena Perminienė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Irena Perminienė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Irena Perminienė VšĮ Raseinių neįgaliųjų dienos užimtumo centre dirba sveikatingumo organizatore.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Irena Perminienė VšĮ Raseinių neįgaliųjų dienos užimtumo centre dirba sveikatingumo organizatore.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
2015 metų respublikinės neįgaliųjų sporto žaidynės.<br>Bičiulystės archyvo nuotr.
2015 metų respublikinės neįgaliųjų sporto žaidynės.<br>Bičiulystės archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Eglė Kulvietienė

Jan 27, 2016, 12:35 PM, atnaujinta Apr 11, 2018, 9:44 AM

2010 metais prezidentė Dalia Grybauskaitė Irenai įteikė ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“, o 2012 metais – padėką „Už Lietuvą garsinančias pergales“. 2013-aisiais moteris paskelbta Raseinių garbės piliete.

Irena neturi kada galvoti apie laurus. Ji dirba kasdien dovanodama kitiems po dalelę savęs. Kol kalbėjomės, į kabinetą viena po kitos ėjo centro lankytojos. Vienos norėjo pasikalbėti apie savo sveikatos bėdas, kitos – apie artimųjų, dar kitos – tiesiog pasibūti. Nenuostabu, pradėjus bendrauti su Irena juntama jos energija – stipri, uždeganti. Kad Irena sėdi neįgaliųjų ratukuose, tiesiog nepastebi.

Močiutės mankštos ir vaistai

Judri, aktyvi, sveika dvylikos metų Irena, važiuodama į mokyklą, patyrė avariją. Virstant autobusui buvo sužalotas stuburo slankstelis, mergaitę ištiko paralyžius. Po nelaimės Irutė nejudino nei kojų, nei rankų. „Jeigu ne mano šviesaus atminimo babytė, nežinau, kas būtų buvę, – sako moteris. – Buvau gyvas lavonas. Močiutė nevirkavo, nerodė, kad gaili manęs, bet liepė man dirbti. Tai svarbiausia. Aš visada raginu žmones, ištiktus bėdų, nenuleisti rankų, dirbti patiems.“

Močiutė gyveno kartu su Irenos šeima. Ji ėmėsi gydyti mergaitę. Močiutės vaistai buvo iš gamtos. Į metalinę vonią ji pildavo maišą skruzdėlių, vandens ir sodindavo Irutę. Skruzdėlės pasidarydavo neramios ir pradėdavo ropoti mergaitės kojomis. „Dabar aš suprantu, kad toks skruzdėlių „darbas“ buvo giluminis masažas, nervinių šaknelių atgaivinimas, o tuomet būdavo pikta“, – sako Irena.

Stiprindama anūkės kūną ir charakterį, močiutė sode įrengė dilgėlių duobę. Sodo vežimėliu atveždavo anūkę, išrengdavo nuogai ir įkeldavo į duobę, o drabužius palikdavo ant krašto, kad vos judanti mergaitė apsirengtų pati. Po šio išbandymo močiutė vėl įsodindavo Irutę į sodo vežimėlį ir parveždavo namo. „Buvau vaikas, nieko nesupratau, kęsdavau tuos seansus, nes man sakydavo, kad taip reikia.“ Kas tuomet dėjosi močiutės širdyje – nesužinosime, bet toks gydymas pasiteisino ir Irutė pradėjo jausti savo kūną. „Močiutės gydymas buvo iš širdies, ji tiesiog jautė, kad reikia taip daryti“, – sako moteris.

Močiutė ne tik gydė anūkę – ji mokė savarankiškumo, atkaklumo, ugdė jos valią. „Kai po truputį pradėjau šliaužioti ir rankos tapo judresnės, močiutė padėdavo krūvą sausų kelnių viename kambario pasienyje, o mane šlapiomis kelnėmis – kitame, ir sakydavo: turi pasiimti pati. Stenkis!“ Irena kantriai judėdavo taip, kaip sugebėdavo. „Išmokau pereiti per skausmą, pyktį, pati apsirengti, apsitvarkyti.“

Pavydėtini sporto laimėjimai

Močiutės pastangos nenuėjo perniek. Irena ėmė sportuoti ir pasiekė gerų rezultatų. „Kai žmonės, turintys negalią, pradėjo burtis, nutarė ne tik sėdėti ir šnekėtis, bet ir pasirungti tarpusavyje“, – prisimena savo sportinės karjeros pradžią moteris.

Irena nepamiršo pirmojo savo starto tarptautinėse varžybose Čekijoje Brno mieste garsiojoje „Formulės 1“ trasoje, ir ne todėl, kad tuomet Čekijoje ji užėmė antrąją vietą. Moteris prisimena į ją įsmeigtus kitų vežimėlių maratono dalyvių žvilgsnius. Manė, kad dėl naujokės statuso, bet vėliau paaiškėjo, kad žmones stebino Irenos neįgaliojo vežimėlis. Mat visų vežimėliai svėrė po 7–8 kilogramus, o sportininkės iš Lietuvos – per dvidešimt.

Irena – keturiskart pasaulio, triskart Europos rankų lenkimo rungties čempionė, rutulio stūmimo antros vietos laimėtoja. Ji ir disko metikė, ne kartą dalyvavo penkiakovėje, žaidė tinklinį, mėtė ietį, dalyvavo ne viename maratone vežimėliuose. Pekino parolimpinėse žaidynėse iškovojo šeštą vietą, Londone – aštuntą, tarptautinių varžybų dalyvė ir nugalėtoja.

„Čempionatų, žaidynių buvo daug, visko neišpasakosiu“, – sako moteris, dar prisiminusi tarptautinį žygį aplink Baltiją, kuomet per dieną yra nuvažiavusi net 125 kilometrus. Ji ne tik sportavo, pirmoji parodė, kad ir rateliuose sėdintys žmonės gali vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis, dalyvavo šaudymo varžybose.

Mergaitė, neturėjusi ateities

Irena gyvena su įdukra Rasele. Ją, kaip sako pati moteris, jai atsiuntė Dievas. „Jeigu sutikčiau dar į tokią padėtį pakliuvusių vaikų, ir vėl padėčiau“, – sako Irena.

Tuomet pedagoginio universiteto studentė Irena atliko praktiką. „Turėjau išanalizuoti vieno vaiko iš globos namų galimybes. Man teko Raselė, kurios visuose dokumentuose buvo parašyta: „Nemokytinas vaikas.“

Kai pradėjo bendrauti, moteris pamatė, kad mergaitė turi atmintį, o vidutinis intelektas nereiškia, kad vaikas negali mokytis. Darbo išvadose Irena paneigė visus Raselės dokumentų įrašus, todėl jos darbas buvo neįskaitytas. Tačiau moteris neatlyžta. „Nebuvo Raselė atsilikusi, tik pedagogiškai apleista.“

Moteris neapleido mergaitės. Daug kartu dirbo, mokė skaityti, rašyti. Raselė baigė Radviliškio profesinę mokyklą. Dabar ji dirba, gali gyventi savarankiškai, bet gyvena su Irena. „Mes abi savarankiškos, gyvename kaip dvi geros kaimynės“, – sako Irena.

Katiniški rytai

Moteris sako, kad kiekvienas rytas prasideda taip pat – katiniškai. „Katinas iš lovos neišlipa nepasirąžęs, o aš kas rytą mažiausiai pusę valandos mankštinu kūną.“

Šiaulių pedagoginiame universitete Irena baigė socialinės pedagogikos ir psichologijos studijas, kurias pradėjo būdama 37-erių. Moteris pabrėžia: „Studijuoti niekada nevėlu!“

Irenos patirtis ir žinios, o jų vis stengiasi įgyti kuo daugiau, padeda bėdų, negalios ištiktiems žmonėms atsigauti ir kūnu, ir dvasia.

„Su vienu pasišneku prie arbatos puodelio, su kitu dirbame darydami įvairiausius pratimus. Nuo neįgalumo pabėgti neįmanoma, bet pagerinti savo gyvenimo kokybę galime visi“, – sako sveikatingumo organizatorė.

Mums besikalbant, į Irenos kabinetą mankštintis jau renkasi moterys. Pakalbinu mankštos dalyves. Lieknutė besišypsanti Staselė pasakoja, kad po insulto vos galėjusi pajudėti, su dviem lazdelėmis atėjusi pas Ireną, o ši vertė dirbti.

„Mankštinausi kartais net pro ašaras. Tris kartus per savaitę einu į mankštą.“ Atsigauti Staselė pradėjo praėjus dviem metams po insulto.

„Jeigu sėdėtum įsikibęs į savo bėdą, nejudėtum, tai ir bėda nepajudėtų“, – sako Irena.

Drauge su kitomis mankštinasi ir moteris, turinti kojos protezą, ir dar viena Staselė, taip pat patyrusi insultą. Į mankštas susirenka septynios, aštuonios ir daugiau moterų. Ne tik mankštinasi. Irena apie sveiką gyvenimo būdą daug pasakoja, moko medituoti. Belankydamos mankštą, visos susidraugavo: sulipa į Irenos mašinytę ar kitą transporto priemonę, ir į keliones, šventes važiuoja.

„Irena mus savimi gydo“, – sako moterys.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.