Pastebėjo neišsyk
Ignas gimė sveikas ir dailus. Gimdymo namuose pagal „Apgar“ skalę kūdikis įvertintas dešimčia balų. Kurį laiką šeima nepastebėjo jokių pavojaus ženklų – fiziškai vaikas vystėsi puikiai, gugavo, buvo judrus.
Nerimą mamai kėlė tai, kad Ignas vėliau pradėjo sėdėti, stovėti. Pirmuosius žingsnius berniukas žengė metų ir penkių mėnesių. Gydytojai įtarė, kad vaikas fiziškai vystosi lėčiau. Pasak mamos Editos, apie sulėtėjusį protinį vystymąsi tuo metu nebuvo net minčių.
Atėjus laikui, šeima nuvedė mažąjį Igną į lopšelį-darželį „Karuselė“ – tą patį, kurį prieš tai lankė ir abi berniuko sesutės. „Auklėtojos ten buvo puikios. Gražų, mielą, be ožiukų mūsų vaiką visi ypač mylėjo. Tiesa, jis nekalbėjo, nežaidė su vaikais, tačiau sugebėjo kitaip užsitarnauti aplinkinių dėmesį. Mums, artimiesiems, atrodė gražu, kaip jis džiugiai „plasnoja“ rankytėmis gavęs tai, ko nori. Tik vėliau sužinojome: tai – autizmo sutrikimą turinčio vaiko emocijų išraiška“, – kalba Edita. Kad vaiko vystymasis gali būti sutrikęs, pirmoji pastebėjo Igno auklėtoja. Ji patarė nuvežti mažylį į Vaiko raidos centrą. „Pakliuvome ten greitai. Ignui išsyk buvo diagnozuotas visapusis autizmo spektro sutrikimas. Apie tai sužinojusios, verkė ir auklėtojos. Teko ieškotis kito, sutrikusio vystymosi vaikams skirto darželio“, – pasakoja Edita. Ugdyti – svarbu
Moteris pagal slankųjį grafiką dirba slaugytoja Didžiojoje Britanijoje. Jai tenka prižiūrėti ir sutrikusio intelekto žmones. Autizmo diagnozė Editai nebuvo negirdėta, tačiau visų sutrikimo ir vaiko priežiūros ypatumų jai teko ieškotis internete. Moteris suprato: tokį sutrikimą turinčiam vaikui reikia būti tarp aukštesnio intelekto bendraamžių, tik tada jam bus ką mėgdžioti, ko siekti.
Į Vilniaus specialųjį lopšelį-darželį „Čiauškutis“, kurį šeima pasirinko, pakliūti nebuvo lengva. Pasak mamos, buvusi įstaigos vadovė abejojo, ar autizmo sutrikimą turintis Ignas sugebės pritapti prie kitų vaikų. „Girdėjau, dabar padėtis priimant į šį darželį kitokius vaikus labai pasikeitė, pagerėjo“, – šypsosi Edita.
Šeima iki šiol dėkinga darželio darbuotojoms, kaip savą priėmusioms Igną. Pasak Editos, „Čiauškutyje“ mažylius ugdo žmonės, gimę šiam darbui, žinantys vaiko poreikius, mokantys rasti kelią į jo širdį. „Auklėtojos Zita ir Audra puikiai tvarkėsi, mokydamos jį naujų elgesio taisyklių. Ignas pradėjo reaguoti į kiekvieną jų žvilgsnį ir gestą. Labai daug prie vaiko ugdymo prisidėjo auklėtojos padėjėja Irma, logopedė Ingrida. Tik geru žodžiu miniu ir socialinę pedagogę, kuri kaip niekas kitas sugebėjo sudominti sūnų mokomais dalykais.“
Mamos teigimu, atėjus metui, buvo baisoka išeiti iš puikias sąlygas vaikui suteikusio darželio. „Pradėjome domėtis, kokios mokyklos priima tokius vaikus. Norėjosi, kad ir toliau Ignas būtų ugdomas gerų specialistų. Panašaus likimo tėvams norėčiau patarti: neskubėkite, neklausykite gerų žmonių patarimų, kurie dažnai dosniai dalijami. Jei norite rasti tai, kas jūsų vaikui geriausia, domėkitės, ieškokite patys“, – ragina Edita. Apsvarsčiusi visus įmanomus variantus, šeima pasirinko „Atgajos“ mokyklą.
Dėl tokio pasirinkimo Lukoševičiai nėsyk nesigailėjo. Moteris džiaugiasi žmonėmis, su kuriais juos suvedė likimas. „Pirmieji metai buvo išties sudėtingi. Ignui būdavo sunku išsėdėti per pamokas. Neretai vidury pamokos jis trenkdavo durimis ir išeidavo „pasivaikščioti“. Laimė, nei mokytojoms Živilei ir Gintarei, nei jų padėjėjai Dainai niekad nepritrūksta kantrybės ir įgūdžių dirbant su mūsų vaikais.“
Šiuo metu Ignas – trečiokas. Motina patenkinta lavinimu mokykloje, šeima stengiasi dalyvauti visuose čia organizuojamuose renginiuose, vasaros stovyklose. „Autizmo sutrikimą turinčiam vaikui būtina keisti aplinką. Jam reikia matyti, kaip elgiasi kiti, tuomet jis lengviau integruosis, apsipras su kitais žmonėmis, kitų žmonių elgesiu.“
Svarbi priežiūra
Ignas iki šiol nekalba taip, kaip būdinga jo amžiaus vaikams. Žodžius tarti vaikas pradėjo sulaukęs trejų metų ir trijų mėnesių. Daugiau šnekėti pradėjo būdamas puspenktų metų. „Tačiau tai nėra toks kalbėjimas, prie kokio esame įpratę. Ignas bendrauja su kitais, pritaikydamas ir kartodamas tam tikras išmoktas frazes, iki šiol likęs ir vaikiškas tarimas“, – aiškina mama.
Jos teigimu, autizmo sutrikimą turintys vaikai neturi bendravimo įgūdžių, nepasako, ko nori, apie ką galvoja. Dažnai gali kartoti vieną ir tą pačią frazę, pritaikydami ją savo atvejui. Aplinkiniai turi patys pastebėti ir suprasti, ko reikia tokiam vaikui, išmokti stebėti ir matyti jo elgesį. „Kai tai išmoksti, sugebi laiku sureaguoti į vaiko siunčiamus signalus. Kai kas nors nepatinka, Ignas gali pradėti zirzėti, rėkti, griūti ant žemės. Arba tiesiog apsisukti ir nueiti savais keliais“, – kalba Edita.
Nors augantį Igną nuolatos stebėjo aštuonios akys, sužiūrėti jį ne visada pavykdavo. Keletą kartų vaikas buvo pasimetęs nuo šeimos. „Tokias situacijas sunku paaiškinti. Rodos, tik ką matei sūnų priešais save, apsidairei – jo nebėra. Sykį Ignas prapuolė parduotuvėje. Teko jo ieškoti su policija“, – pasakoja Edita.
Moteris iki šiol prisimena ne tik tuo metu patirtą siaubą, bet ir dėmesį, kurio sulaukė iš Vilniaus 6-ojo policijos komisariato darbuotojų. „Vos sužinoję apie prapuolusį NEĮGALŲ vaiką, kriminalinės policijos tyrėjas Sergejus Dvarcovas, budėtojas Sigitas Kuosa atidėjo darbus ir visą dėmesį skyrė Igno paieškai. Tris valandas patruliai tarnybiniu automobiliu šukavo rajoną. Igną sustabdė vienos parduotuvės apsaugos darbuotojas, kai vaikas pasiėmė nuo lentynos gėrimo buteliuką ir nesusimokėjęs žingsniavo pro kasas. Iki šiol esu be galo dėkinga jiems už tokį dėmesį ir pagalbą.“
Po šių įvykių tėvai įsigijo vaiko sekimo prietaisą. Laimė, jo neprireikė. „Kai kur nors keliaujame su Ignu, ant jo drabužėlių prisegame kortelę: Ignas Lukoševičius, autistas, tėvų telefono numeris. Autizmo sutrikimą turintys vaikai neturi baimės jausmo, jie nežino, kas yra gerai, kas – blogai. Jie gali nueiti su bet kuo ir bet kada. Panorėjęs gerti, toks vaikas ramiai prieis prie svetimo žmogaus ir pasiims jo mineralinio buteliuką. Ignas nesupranta, kad tai – ne jo, nemoka prašyti. Šie vaikai ne visai supranta žodžių reikšmę. Frazės intonacija, veido išraiška, žvilgsnis jiems taip pat labai svarbūs“, – aiškina mama.
Skaudina aplinkinių požiūris
Motiną neretai įskaudina aplinkinių elgesys, neigiamas požiūris į kitokį vaiką. „Kartą su Ignu išėjome pasivaikščioti ir prisėdome parkelyje. Gretimai ilsėjosi pora, jų vaikas važinėjosi paspirtuku. Kai šis užsiėmimas pabodo, mažylis paspirtuką numetė šalin. Tuomet žaislą nusistvėrė Ignas. Priėjęs vaiko tėvas atėmė paspirtuką tardamas: „Būtų paprašęs, būčiau leidęs pasivažinėti. Dabar neleisiu.“ Buvo skaudu tai girdėti. Aplinkiniams dažnai atrodo, kad mūsų vaikas elgiasi kitaip todėl, kad yra neišauklėtas.“
Anot Editos, informacijos apie kitokius vaikus, jų elgesį, mūsų visuomenėje dar labai trūksta. „Šviesti būtina pradėti mokyklose. Kuo anksčiau vaikams bus pradėta aiškinti, kad tarp jų yra ir kitokių vaikų, tuo lengviau tokiems vaikams bus integruotis į visuomenę. Bus mažiau ir patyčių mokyklose.“
Kol kas mamai kiekvieną kartą tenka aiškinti aplinkiniams, kad jos vaikas – kitoks. Atėjusi į žaidimų aikštelę ji visada žaidžiančius vaikus įspėja, kad Ignas gali elgtis ne taip, kaip visi. „Visada paklausiu vaikų – priimsite jį žaisti kartu? Dauguma reaguoja normaliai. Vaikai yra supratingi, kaip juos išmokysi, taip jie ir matys pasaulį bei aplinkinius.“
Didžiausias Editos pageidavimas suaugusiesiems – kad jie nepradėtų auklėti tėvų, jei mato kitaip besielgiantį vaiką. „Pagalvokite, kaip jaučiasi jo tėvai. Juk nenorėtumėte, kad jūsų vaikas pradėtų klykti, nugriūtų vidury parduotuvės ar gatvės? Taigi neskubėkite mūsų teisti ar mokyti. Mums ir taip nelengva.“
Meilę derinti su griežtumu
Editos teigimu, sunkiausias laikotarpis, auginant autizmo sutrikimą turintį vaiką, – jo amžius nuo ketverių iki aštuonerių metų. Vaiko elgesys lieka toks pat, kaip dvejų metų kūdikio; negavęs ko nori, jis gali pradėti klykti, priešintis, kumščiais daužyti į sieną. Todėl turinčiajam autizmo sutrikimą ne mažiau kaip bet kuriam kitam vaikui būtinos elgesio taisyklės.
„Auginant autizmo sutrikimą turintį vaiką, labai svarbu meilę derinti su griežtumu. Šių vaikų elgesį būtina keisti jų pačių labui. „Ramybės kėdutę“, manau, jau išbandė daugelis auklėtojų ir tėvų“, – aiškina mama.
Savo šeimoje Ignas sulaukia labai daug dėmesio. Ypač gražus bendravimas jį sieja su šešeriais metais vyresne sese Adelina. Su dideliu malonumu Ignas važiuoja paviešėti pas vienuolika metų vyresnę sesę Pauliną. „Ignas kartu su sesėmis ar dėl jų gali padaryti bet ką. Sesės bendrauja su broliu kaip su sau lygiu – tai jam taip pat labai svarbu. Abi vyresnės sesės supažindina broliuką su technikos naujovėmis, todėl jam nesvetimas nei kompiuteris, nei planšetė, nei išmanieji telefonai“, – sako Edita.
Nors Ignui pripažintas vidutinis neįgalumo lygis, šeima stengiasi gyventi visavertį gyvenimą. Vaikas labai mėgsta keliauti, jam patinka skristi lėktuvu. Be to, Ignas turi gerą balsą, dainuoja. Tačiau, pasak mamos, kol kas išgirsti jo dainų gali tik šeima – prie svetimų žmonių padainuoti vaikas dar neišdrįso. Šeima džiaugiasi, kad Ignas auga draugiškas, mielas. Prie to, be abejo, prisideda ir didžiulė visos šeimos narių meilė.
