Vaikystė be draugų
Kiek save pamena, nuo pat vaikystės Kazys leisdavo dienas arba ligoninėje, arba namuose. Cukriniu diabetu vyras susirgo būdamas vos šešerių. 1988-aisiais diabeto kontrolė nebuvo tokia gera kaip dabar, todėl teko nuolatos sėdėti namuose. „Buvau dar ganėtinai mažas, kad aiškiai prisiminčiau, kaip jaučiausi susirgęs nepagydoma liga. Manau, jog tuomet nelabai ir supratau. Pamenu tik kad nėjau į mokyklą, mokytojai ateidavo pas mane į namus, todėl prastėjo mano mokymosi kokybė“, – prisimena vyras.
Kazys dėl savo ligos didelę laiko dalį praleisdavo ligoninės palatoje, o ir prastėjanti sveikata neleido kaskart panorėjus išeiti į lauką. Vyras prisimena, kad jautėsi atskirtas nuo draugų, liūdėjo negalėdamas dūkti su kitais vaikais.
Gyvenimas priklausė nuo mašinos
Dėl daugybės sveikatos problemų vyro inkstų veikla ėmė prastėti, kol galiausiai inkstų funkcija visiškai sutriko. Tuomet, kaip teigia pats vyras, teko susipažinti su dializėmis (med. pakaitinės inkstų terapijos procedūros). „Prastėjant būklei daug skaičiau ir domėjausi hemodializės procedūromis. Man jos atrodė itin kraupiai, todėl sau buvau nusprendęs, jog jei ateityje man prireiks šių procedūrų, jau geriau leisiu sau tyliai užgesti“, – atsiminimais dalijasi Kazys.
Vis dėlto hemodializės procedūroms Kazys ryžosi. Vyras pasakoja, kad po pirmųjų procedūrų jo fizinė ir emocinė savijauta buvo itin prasta. „Tuo metu galvojau, kad tai riba, kuomet mano gyvenimas turi baigtis. Nemačiau jokių ateities perspektyvų. Dar ir dabar negaliu pasakyti, iš kur atsirado jėgų susitaikyti su hemodializėmis ir bandyti gyventi gyvenimą, kuris priklauso nuo mašinos“, – skaudžias akimirkas prisimena vyras.
Nepakeliamas troškulys ir atkeliavęs aklumas
Keturis kartus per savaitę atliekamos dializės buvo sunkus išbandymas jaunam 26-erių metų vyrui. Procedūros buvo sudėtingos, o dėl cukrinio diabeto Kazį dažnai ištikdavo arba hipoglikemijos priepuoliai, – staiga sumažėdavo gliukozės kiekis kraujyje, – arba cukraus kiekis šoktelėdavo, o tuomet imdavo kamuoti nežmoniškas troškulys. „Hemodializuojamam žmogui skysčių kiekis per parą yra ribojamas, todėl kęsdavau siaubingą troškulį. Juokavau, kad geriamą vandenį galiu užuosti kilometro atstumu. Buvo labai sunku. Žinojau, jog galiu tiesiog imti ir atsigerti, tačiau suvokiau, kad imsiu tinti, o ir pačios dializės tada bus ilgesnės ir sunkesnės. Reikėjo kentėti“, – baisią patirtį prisimena vyras.
Tuo pat metu ėmė prastėti Kazio regėjimas. Pasak vyro, medikai stengėsi išsaugoti jo regą, buvo atliktos kelios operacijos, tačiau Kazys matė vis prasčiau, o dabar – tik šešėlius. „Ištikus dar ir šiai bėdai teko atsisveikinti su darbu. Vėliau tęsėsi ilgas depresijos laikotarpis, nes maniau, jog esu niekam tikęs, niekam nereikalingas ir nebegalėsiu niekada gyvenime daryti tai, ką noriu“, – sako Kazys.
Nusiteikimas – kelias į visavertiškumą
Užklupus depresijai Kazys nenorėjo nieko girdėti apie galimą transplantaciją, tiesiog sėdėjo namuose ir gailėjosi savęs. Tai truko apie metus, kol pagaliau vyras suprato, kad jei taip ir toliau, greitai nuo jo nusisuks net tie, kurie yra šalia. „Nežinau kaip ir kada, bet vieną dieną suvokiau, kad toks niurzga, koks esu, greitai niekam nebūsiu reikalingas ir liksiu vienas. Todėl suėmiau save į rankas ir pasakiau sau: manęs tai nepalauš! Aš negaliu būti bejėgis, gyvenime galiu dar daug pasiekti, tereikia sukurti planą, ko toliau imtis“, – apie savo pasiryžimą pasakoja Kazys.
Vyras sako, kad būtent toks pasikeitęs požiūris į gyvenimą leido pasiekti tai, ką norėjo, ir svarbiausia – neprarasti tikėjimo sunkiomis akimirkomis. „Visą laiką sau kartodavau, jog kai gausiu inkstuką, galėsiu gerti nors ir po kibirą vandens, nes vanduo man buvo tarsi gyvenimo siekis, svajonė“, – optimizmo nestokojo Kazys.
Ne itin pavykusi transplantacija
Pakeitęs mąstymą ir požiūrį, Kazys sužinojo apie stovyklą, kurioje renkasi tokio pat likimo žmonės. Joje jis susipažino su jau transplantuotais žmonėmis, pakeitė nuomonę apie transplantacijas. Vyras buvo įrašytas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą ir po daugiau nei trijų metų sulaukė dvigubos inksto ir kasos operacijos. „Prieš 6-erius metus man buvo atlikta transplantacija. Vis dėlto ne viskas taip sėkmingai pavyko, kaip galėtų būti. Kasa neprigijo. O ir inkstas su manimi nedraugavo dar visą mėnesį. Buvo sunkių pooperacinių komplikacijų“, – pasakoja vyras.
Neprarasdamas optimizmo ir begalinio noro gyventi, Kazys nepasidavė ir kovojo dėl savo šanso į geresnį gyvenimą. Kabinosi į jį, kaip pats sako, ir nagais, ir dantimis. „Pamenu, gulėdavau lovoje, glostydavau tą vietą, kur įdėtas inkstas, vis kalbindavau savo draugą inkstuką, kad, būk geras, užsivesk. Žadėdavau jam gerti daug vandens, kad tik jam būtų lengviau dirbti“, – prisimena Kazys.
Praėjus daugiau nei mėnesiui po transplantacijos, naujai persodintas inkstas Kazio kūne prigijo ir šiandien puikiai funkcionuoja.
Kasdienybė lyg ant sparnų
Vyras teigia, kad transplantacija apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. Kazys įstojo mokytis į Klaipėdos universitetą, dabar mokosi jau ketvirtame kurse, studijuoja ergoterapiją. Būdamas itin aktyvus žmogus, vyras šiemet įstojo į Klaipėdos profesinio rengimo ir reabilitacijos centrą, nori įgyti masažuotojo profesiją. „Po transplantacijos aš, galima sakyti, įgavau naujų jėgų. Atrodo, tarsi man būtų išdygę sparnai. Įstojau mokytis, nes nusprendžiau, kad gyvenimo švaistyti negalima. Supratau, kad reikia jį kažkaip įprasminti, nes man duotas dar vienas šansas. Galiu pasidžiaugti, kad studijos sekasi labai gerai ir turiu planų toliau studijuoti magistrantūroje“, – ateities planais dalijasi Kazys.
Energijos nestokojančio vyro pilna visur. Jis ne tik studijuoja, bet ir aktyviai dalyvauja nevyriausybinės asociacijos „Gyvastis“ bei aklųjų ir silpnaregių draugijos veiklose, organizuoja ir veda renginius apie organų transplantaciją. Neseniai vyras pradėjo eiti mokinių tarybos pirmininko pareigas Klaipėdos profesinio mokymo ir reabilitacijos centre.
Neįgalumas ir aktyvi veikla – suderinami
Šiemet Kazys Kuneika Klaipėdos universitete pelnė „Metų iniciatyvos“ apdovanojimą už aktyvią visuomeninę veiklą. „Aš, būdamas neregys ir turėdamas nemažai kitų sveikatos problemų, puikiai sugebu studijuoti, dalyvauti įvairiose veiklose ir domėtis tuo, kas man įdomu. Ateityje netgi planuoju atidaryti savo privatų sveikatinimo kabinetą, nes manau, kad Dievas man suteikė galimybę gyventi tam, kad padėčiau kitiems. Tvirtai tikiu, jog neįgalumas ir kilusios negandos nesustabdė manęs todėl, kad turėjau planą, ką veiksiu gyvenime, kad ir kas nutiktų“, – teigia Kazys.
