Ligos užklupo dar vaikystėje
Linos pažintis su ligonine ir gyvybes gelbėjančiais medikais prasidėjo vos 1,5 metukų, kuomet mergaitei buvo atlikta šlapimtakių operacija. Vėliau įvairios ligos pabiro kaip iš gausybės rago, ligoninėje praleista nesuskaičiuojama daugybė valandų. Būdama dešimties Lina sužinojo apie jai išsivysčiusį inkstų nepakankamumą, o po metų inkstai visiškai nebefunkcionavo. Prireikė hemodializių, kad mergaitė galėtų toliau gyventi.
Kadangi vyresnysis Linos brolis taip pat turi problemų dėl inkstų veiklos, jam atlikta inksto transplantacija, gydytojai įtaria, kad polinkį į inkstų ligas abu vaikai paveldėjo iš tėvo.
3 transplantacijos ir galimybė gyventi
11-metei mergaitėi pradėtos hemodializės truko dvejus metus. „Pamenu, kai buvau maža, nekreipiau dėmesio į dializes. Susiradau ligoninėje tokio pat likimo draugų, su jais dainuodavome, o kartais ir šokdavome palatose ir dializės skyriuose. Žinoma, buvo ir sunkių akimirkų, bet paprasčiausiai žinojau, jog taip turi būti“, – pasakoja moteris.
Dėl komplikacijų ir pavojaus gyvybei dializes teko nutraukti, Linai reikėjo nedelsiant atlikti inksto transplantaciją. Donoro nebuvo, mamos kraujo grupė buvo kita, o tuo metu transplantacijos tarp skirtingų kraujo grupę turinčių asmenų nebuvo atliekamos. Tėvo Lina nepažinojo, todėl būdama dar itin geros sveikatos savo inkstą mergaitei padovanojo močiutė. Deja, operacija buvo nesėkminga. „Praėjus vos kelioms valandoms po transplantacijos inkstą reikėjo pašalinti. Jis neprigijo, prasidėjo vidinis kraujavimas. Buvo labai sunku. Komplikacijos ir kraujavimas perėjo ir į koją, gydytojai prognozavo jog ją reikės amputuoti. Džiaugiuosi, kad to neprireikė“, – prisiminimais dalijasi moteris.
Po nesėkmingo persodinimo mergaitė grįžo prie organizmą alinančių dializių, kurios truko dar pusantrų metų. Galiausiai Linai nusišypsojo sėkmė ir jai buvo persodintas mirusio donoro inkstas. Tuomet 15-metei mergaitei tai buvo didelis džiaugsmas ir, žinoma, galimybė vėl pilnavertiškai gyventi bei mėgautis paauglyste.
Po 14 metų organizmas persodintą inkstą atmetė. Lina prisimena, kad jau keletą metų prieš atmetimą jos sveikatos būklė pamažu blogėjo, teko vis daugiau laiko praleisti ligoninėje bandant išgelbėti inkstą, tačiau galiausiai teko grįžti prie hemodializių. Jos truko dvejus metus, o pernai liepą Linai sėkmė nusišypsojo trečią kartą – jai vėl persodintas mirusio donoro inkstas.
Išvaizda neatspindi sveikatos
Nors ir turi rimtų sveikatos problemų, patyrė tris inksto transplantacijas, Lina niekada neleido aplinkiniams matyti jos blogos nuotaikos, prastai atrodančios. „Aš esu pozityvus ir visuomet pasitempęs žmogus. Visada šypsausi, ir nesvarbu, kokia tą dieną mano savijauta ar nuotaika. Niekada neišeinu iš namų nepasidažiusi, nesusitvarkiusi. Kiekviena diena man kaip šventė, bet tai nereiškia, jog aš nesergu“, – sako moteris.
Lina Naujajame neįgaliųjų teatre dirba socialine darbuotoja. Ji nuolat sulaukia pagyrų kaip gerai atrodo, ir netgi pastebėjimų, jog tik apsimeta serganti, nes atrodo visiškai sveikas žmogus. „Kartą, kai grįžau į darbą po trečiosios inksto transplantacijos ir atrodžiau puikiai, vienas kolega nustebo, kai pasakiau turinti neįgalumo pažymėjimą. Buvo ir pikta, ir juokinga, ir džiugu“, – prisimena Lina.
Inkstų ligomis sergantys žmonės fiziškai atrodo sveiki, neturi jokių išskirtinių bruožų, kurie leistų atpažinti negalią, bet, kaip sako pati moteris, tai žmonės, kurie priklauso nuo vaistų. „Žinoma, smagu, kai tave laiko sveiku žmogumi. Nediskriminuoja dėl negalios. Taip ir turi būti. Jeigu žmogus neįgalus, dar nereiškia, kad turi gulėti lovoje ir blogai atrodyti“, – sako moteris.
Veikla teikia malonumą
Vilniaus edukologijos universitete baigusi teatro edukologijos bakalaurą, Londone išklausiusi specialius grimerio kursus, Lina planuoja baigti ir makiažo kursus, nes labai domisi stilistika. Moteris itin aktyviai lankosi įvairiose parodose, performansuose (pasirodymuose), keliauja ir, kaip pati sako, užsiima širdžiai miela veikla. „Myliu gyvenimą! Jame labai daug neatrastų dalykų, todėl užsiimu ta veikla, kuria noriu. Žinoma, nepamirštu darbo ir mokslų. Planuoju įgyti vairuotojo pažymėjimą, tobulinti save, o ateityje norėčiau sukurti šeimą. Ir už visa tai esu dėkinga donoro artimiesiems, kurie sunkią jiems akimirką priėmė lemtingą sprendimą, leidusį man mėgautis gyvenimu“, – džiaugiasi moteris.
