Klausos neteko kūdikystėje
Ada gimė girdinti, tačiau būdama pusės metų susirgo ir prarado klausą. „Susirgau gruodį, prieš 1991 m. sausio įvykius. Nors tuo metu vyravo suirutė, tačiau tėvai bandė mane gydyti, gulėjau barokameroje Kauno klinikinėje ligoninėje, bet tai nepadėjo ir aš visiškai praradau klausą“, – apie lemtingą gyvenimo įvykį pasakoja mergina. Mergaitė kurčiųjų darželio nelankė, tačiau tėvai labai siekė lavinti dukrą, todėl nuo trejų metų ją pradėjo mokyti visoje šalyje gerai žinoma surdopedagogė Aldona Vieliūtė. Pašnekovė sako, kad tai jos dėka tiek daug išmokusi. Visas vidurinės mokyklos pakopas Ada baigė Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre.
Mergaitė visuomet buvo ypač aktyvi – redagavo mokyklos laikraštį, buvo mokinių tarybos narė, taip pat ilgai buvo viena iš Vilniaus kurčiųjų jaunimo organizacijos tarybos narių, dalyvavo daugybėje stovyklų Lietuvoje ir užsienyje, žaidė krepšinį, lankė sportinio orientavimosi, bėgimo treniruotes. Kai sportinę karjerą sustabdė kelio trauma, atsirado laiko savanorystei gyvūnų globos organizacijoje „Lesė“, įvairiems kurčiųjų renginiams organizuoti.
Dar nesijaučia lygūs, bet trūksta jau nedaug
Kad integruotis į girdinčiųjų bendruomenę yra nelengva, A. Zabulionytė patyrė dar paauglystėje. Pašnekovės teigimu, vaikystėje rasti draugų nebuvo sunku – juk vaikams ne taip svarbu kalbėti, smagiausia tiesiog žaisti kartu. Tačiau paaugus atsirado barjeras ir daug girdinčiųjų draugų atkrito, liko tik ištikimiausieji – jie šiek tiek moka gestų kalbą, ją pramoko, kad galėtų bendrauti su Ada. Tačiau Ada dabar dažniausiai bendrauja su kurčiaisiais.
Ados manymu, didžiausią rūpestį tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų kelia bendravimo stoka, integracijos problema. „Kurie turėtų integruotis – kurtieji ar girdintieji? Mano nuomone, visi turėtų pasistengti. Girdintieji turėtų nebijoti bendrauti, o kurtieji – neužsisklęsti savo bendruomenėje. Jei kurčiasis nori bendrauti su girdinčiuoju ar atvirkščiai, galima pasikviesti gestų kalbos vertėją, galima susirašinėti lapeliais, mobiliuoju telefonu“, – išeitis siūlo A.Zabulionytė.
Merginos teigimu, anksčiau kurtieji jautėsi pažeminti, nes dažnai susidurdavo su girdinčiųjų požiūriu, jog jie yra atsilikę, daug ko nesupranta, negali būti kaip visi.
„Kai žmogui vaikystėje daug kartų teigi, kad jis nieko nesugeba ar negali išmokti, tai jis anksčiau ar vėliau tuo patikės. Toks požiūris tarp kurčiųjų keliauja iš kartos į kartą. Tačiau tai tėra nesusikalbėjimo problema, atsiradusi gal dėl vertėjų trūkumo, gal dėl informacijos stokos ar nemokėjimo bendrauti. Anksčiau kurtieji jautėsi diskriminuojami, nesaugūs, nustumti į gyvenimo šalikelę. Dabar situacija gerėja, kurtieji žino ir kovoja už savo teises, tačiau jie vis dar susiduria su socialine atskirtimi. Galbūt dar nesijaučiame lygūs, tačiau trūksta nedaug“, – šypsosi pašnekovė.
Studijos gestų kalba suteikė pilnavertiškumo jausmą
Ada buvo viena iš tų kurčiųjų, kuriems nuolat trūko informacijos apie jų teises ir galimybes. Ieškodama progos tobulėti ir pakeisti kurčiųjų bendruomenės narių gyvenimą bei paskatinti jų integraciją į visuomenę, mergina sužinojo apie Danijoje organizuojamas vienų metų trukmės tarptautines „Frontrunners“ lyderystės programos studijas. Ji buvo pirmoji lietuvaitė, kuri Danijos kurčiųjų draugijos „Castberggaard“ koledže devynis mėnesius gilinosi į kurčiųjų tapatybės stiprinimo, gestų kalbos puoselėjimo, kurčiųjų bendruomenės telkimo, integravimosi ir lobistinės veiklos niuansus.
Merginos bendramoksliais ir laikina šeima tapo negirdintys jaunuoliai iš Danijos, Pietų Korėjos, Indijos, Belgijos, Čilės, Prancūzijos ir Kanados. Koledže paskaitas skaitė profesoriai ir specialiai atvykstantys dėstytojai, kurių dauguma buvo kurtieji. Tai buvo didelę patirtį sukaupę Danijos ir tarptautinės kurčiųjų bendruomenės lyderiai, politikai, ekonomistai. O mokymo programai pasibaigus, Ada kartu su bendraamže iš Danijos atliko praktiką JAV ir Kanadoje. Čia lietuvė susipažino su Šiaurės Amerikos kurčiųjų bendruomenės narių gyvenimu.
Gestų kalba – raktas į kurčiųjų sėkmę
Studijuojant Danijos koledže daug dėmesio buvo skiriama gestų kalbai, jos istorijai ir filosofijai.
„Supratau, kokia svarbi mums yra lietuvių gestų kalba. Ji padeda kurtiesiems ir girdintiesiems būti lygiems. O kurtieji, kurie moka gerai skaityti ir rašyti, išvis yra labai stiprūs ir gali lengvai integruotis, siekti tikslų. Kurtiesiems nereikėtų nuolat galvoti, kiek daug jie negali, kaip sunku bendrauti su girdinčiaisiais. Reikia nebijoti siekti savo tikslų – štai tokį požiūrį parsivežiau iš Danijos“, – priduria A. Zabulionytė.
Šiuo metu Ada susidomėjusi lietuvių gestų kalbos tyrinėjimu. Dažnai girdintieji mano, kad gestų kalba yra tik buitinė, tačiau taip nėra. Ji nėra ir tarptautinė – gestų kalba kiekvienoje šalyje yra sava. Populiari šiuo metu yra tarptautinė gestų kalba. Ji vartojama įvairiuose tarptautiniuose kurčiųjų renginiuose.
„Yra ir daugiau įdomių faktų apie gestų kalbą, tačiau jiems išvardyti reikėtų atskiro straipsnio“, – šypsosi Ada. Paskutinis įsimintinas Ados projektas – taip pat susijęs su gestų kalba – dokumentinis filmas „Gestų kalba Lietuvoje“, kurio viena iš kūrėjų ir veikėjų tapo pati Ada.
„Daug važinėjome po Lietuvą ir ėmėme interviu iš kurčiųjų, vertėjų ir girdinčiųjų apie gestų kalbą. Filmo tikslas buvo supažindinti girdinčiuosius su gestų kalba, sulaužyti kai kuriuos stereotipus“, – aiškina A. Zabulionytė.
Šis filmas – tai pirmasis bandymas gestų kalba, vaizdais ir žodžiais papasakoti apie kurčiųjų kultūrą ir jų gimtąją gestų kalbą mūsų šalyje (https://www.youtube.com/watch?v=uK2-e3w95Po).
Kurtumas – ne priežastis nesiekti tikslų
Kurtumas – nėra priežastis sėdėti rankas sudėjus. Šiuo metu Ada dirba Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro Metodinių priemonių rengimo ir gestotyros skyriaus gestų kalbos specialiste, prieš tai mergina dirbo VšĮ Surdologijos centras. Akivaizdu – Ada sunkiai nustygsta vietoje, yra kupina idėjų, ypač daug nori pasiekti tobulindama kurčiųjų integraciją į visuomenę.
Tačiau visų savo siekių mergina imsis parašiusi bakalauro darbą ir baigusi studijas, mat šiuo metu ne tik dirba, bet ir studijuoja Lietuvos edukologijos universitete, yra pradinio ugdymo specialybės penkto kurso studentė. Beje, paskaitas A. Zabulionytė lanko kartu su girdinčiaisiais, jai talkina gestų kalbos vertėja.
„Blogai, kad vertėjai nedirba vakarais, kai vyksta paskaitos. O dar per paskaitą man reikia žiūrėti į vertėją, tad aš negaliu konspektuoti. Pakankamai sunku, tiesą pasakius“, – prisipažįsta pašnekovė.
Pagrindinėmis problemomis laisvai integruotis į girdinčiųjų visuomenę Ada įvardija vertėjų trūkumą, subtitrų nebuvimą televizijoje, laidų kurtiesiems stoką ir t. t. Žinoma, reikia bendro palankaus požiūrio į kurčiuosius, daugiau skleisti informacijos apie juos.
„Girdintiesiems nereikėtų bandyti mūsų keisti, geriau pasistengti daugiau apie mus sužinoti, mus suprasti ir priimti“, – teigė pašnekovė.
Kai baigs universitetą, Ada planuoja toliau keliauti, norėtų rasti laiko stovykloms ir paskaitoms kurtiesiems organizuoti.
