Galvojo apie savižudybę
Justas gyvena su itin sunkia negalia – dėl raumenų atrofijos jo kūnas labai suvaržytas. Vyriškis dėl savo ligos niekada nelankė mokyklos. Jo gyvenimas apsiribojo keturiomis namų sienomis. Justas pasakoja, kad paauglystėje dėl to sirgo depresija. Slėgė tokia tuštuma, kad net kilo minčių nusižudyti. „Ne dėl to kad buvau nemylimas, ne dėl to, kad man kažko trūko. Aš tiesiog neturėjau draugų, buvau vienišas“, – prisimena Justas. Kaime, kuriame jis praleido vaikystę, vaikų netrūko. Bėgioti negalinčio bičiulio jie neišskirdavo iš kitų, nepatyrė Justas ir patyčių. Tačiau vargino atskirtis – juk jie visi ėjo į mokyklą, ten buvo kartu... O Justas – ne. Ne todėl, kad nenorėjo mokytis, o dėl to, kad negalėjo vaikščioti, jo kūnas buvo silpnas.
Justui teko mokytis namuose. „Bendravimas tam tikru metu (per vasaros ar kitas atostogas) ar virtuali draugystė neatstojo tikro santykio, buvimo drauge, – prisimena vyriškis, – buvau užribyje. Norėjau būti kartu su kitais, bendrauti, išvažiuoti iš namų, gyventi normalų gyvenimą.“ Tą laiką Justas išgyveno labai sunkiai. Tačiau... pradėjo svajoti, kad galėtų būti kitaip. Didžiausia svajonė buvo susirasti darbą. „Galvojau, kad taip realizuosiu save, būsiu kartu su kitais, ir tai bus išeitis“, – pasakoja vyriškis. – Tik svajonių vedamas išbridau iš gilios depresijos.“
Ir iš tiesų išeitis atsirado – Justą pakvietė į Valakupių reabilitacijos centrą mokytis kurti interneto puslapio. Prasidėjo kitas gyvenimas. Pasak vyriškio, ten buvo žmonių, kurie galėjo padėti, neišsigando jo sunkios negalios. Atvažiuodavo, pasiimdavo iš namų. Centre Justas buvo tarp kitų. Baigus mokymo programą jam pasiūlė darbą.
Pakilti padėjo svajonės
Vėliau Justas ėmėsi verslo. Jam sekėsi, pavyko gerai uždirbti. Viskas klostėsi lyg ir gerai. Nesisekė tik asmeniniame gyvenime – nutrūko ilgai puoselėti santykiai su mergina, su kuria norėjo sieti savo ateitį. Tai buvo didelis smūgis. Netrukus Justą pakirto tai, kas gyvenant su jo liga pavojingiausia – labai stiprus plaučių uždegimas. Jis vėl krito į gilią liūdesio duobę. Tris mėnesius praleido ligoninėje tarp gyvenimo ir mirties. Gydytojai daug vilčių, kad išgyvens, neteikė. „Tačiau blogiausia, kad ir aš pats sau nieko gero nežadėjau, – prisimena Justas. – Šansas pasveikti atsirado tada, kai viduje atėjo suvokimas, kad aš žinau, ką toliau noriu veikti, kad aš tai galiu, kad noriu gyventi, nesvarbu, kad įvyko taip, kaip įvyko. Po tos ligos aš suvokiau, kad norėčiau gyventi šiek tiek kitaip.“ Išsikapstyti padėjo svajonės, kad turi nuveikti ką nors prasmingo. Atsigavus po ligos vienas po kito ėmė rastis sumanymai.
Justas įkūrė Baltijos ugdymo centrą, įgyvendino dešimt metų puoselėtą svajonę iššokti parašiutu, norėdamas pakeisti požiūrį į žmones su negalia pradėjo bendrauti su žurnalistais. „Kai pamatai, kad svajonė išsipildo, pradedi toliau svajoti. Tačiau vien to neužtenka, – įsitikinęs verslininkas, – reikia ir siekti savo svajonės, susidaryti aiškų planą ir veikti.“ Šiuo metu Justas įgyvendina vieną didžiausių sumanymų – projektą „Draugystė veža“. Jo tikslas – papasakoti gražių neįgaliųjų ir negalios neturinčiųjų draugystės pavyzdžių ir taip keisti visuomenės požiūrį į negalią, arba, kitaip tariant, mažinti socialinę atskirtį tarp žmonių, kurie turi negalią ir kurie jos neturi. „To tikslo norime siekti ne per deklaracijas, reikalavimus, o per pozityvą, per nuoširdžius pasikalbėjimus su jaunais žmonėmis, – sako vyriškis, – norime, kad kuo daugiau žmonių išgirstų šias istorijas.“
Gerai žino draugystės vertę
„Draugystė veža“ – iš asmeninės patirties radęsis projektas, – atvirauja Justas. – Nuoširdžiai manau, kad materialinė gerovė nėra taip svarbu, kaip draugai.“ Verslininko manymu, pinigai yra laikinas dalykas. Darbe ištinka ir krizių, ir nuosmukių. Tvariausias dalykas yra santykiai. Būtent juos reikia puoselėti, auginti. Žmogus gali jaustis saugus tik tuomet, kai yra ne vienas. „Jei turi milijoną, bet neturi artimo žmogaus, neturi draugo, su kuriuo gali jaustis savimi, laimingas nebūsi“, – įsitikinęs Justas.
Jam labai keista atrodo visuomenėje įsišaknijusi nuostata, kad neįgalieji turėtų bendrauti tik su neįgaliaisiais. „Tai gal ir rudakiams tinka tik rudakiai, o blondinams – blondinai? – juokauja Justas. – Jei aš negaliu greitai bėgti, o kitas gali, žmonės vienas kitą tik papildo. Graži draugystė yra tuomet, kai žmonėms tiesiog gera būti drauge.“
Vyriškis sako matantis, kad mūsų visuomenėje dar dažnai žiūrima į „fasadą“, bet ne į žmogaus vidų. „Esame vartotojai, perkame tai, kas gražu, o tai, kas neatitinka kokių nors grožio standartų, išmetame, – svarsto projekto „Draugystė veža“ sumanytojas. – Juk esmė yra ne išvaizda, o santykių kokybė. Kūnas yra sielos indas. Kai geri kavą, gal ir smagu gerti iš gražaus puodelio, tačiau juk svarbiausia, kokia yra kava.“
Neįgalieji vis dar laikomi nevertais meilės
Pasak Justo, dar vienas Lietuvai būdingas stereotipas – kad neįgalieji yra belytės būtybės. Tačiau jie juk nori to paties, kaip ir visi – turėti šeimą, susilaukti vaikų, ir nesvarbu, turi žmogus negalią, ar – ne. Vyriškis pasakoja, kad prieš keletą metų Romoje, Vatikane, per Verbų sekmadienį šalia jo elektriniu vežimėliu atvažiavo žmogus, dar sunkesnės būklės negu Justas. Jam ant kelių sėdėjo vaikutis, o šalia stovėjo negalios neturinti moteris... Vyriškį šis vaizdas įkvėpė. Kas čia blogo, jei žmonės sukuria šeimą, džiaugiasi vienas kitu. Visi yra žmonės ir visi nori to paties. Nesvarbu, žmogus turi fizinių negalių ar jų neturi, jis gali mylėti, bendrauti, kurti. Visuomenė sunkiai priima poras, kuriose vienas neturi negalios. „Žmogui, kuris neturi negalios, reikia būti labai stipriam viešumoje su žmogumi, kuris negalią turi. Nesvarbu, kad būnant drauge jiems gera.“
Justas pasakoja asmeniškai su tuo susidūręs. Dėl aplinkinių nepalaikymo nutrūko ne vieni jo kurti santykiai. „Kai užmezgi draugystę su mergina ir nori rimtesnių santykių, visuomenė pradeda spausti: kaip čia taip gali būti. Ypač daug baimių turi tėvai“, – dalijasi patirtimi J. Džiugelis. Pasak jo, dabar jaunimas gal rečiau taip galvoja, tačiau sovietinio mąstymo žmonės mano, kad jei dukra „susidėjo“ su negalią turinčiu žmogumi, turbūt kažkas negerai. „Šie dalykai yra labai jautrūs, apie juos labai sunku kalbėti, – asmenine patirtimi dalijasi Justas. – Tokiais atvejais svarbu neprarasti orumo, vyriškumo, nes tai labai neigiamai veikia psichologiškai.“
Jis įsitikinęs, kad šeimos, kuriose vienas partneris turi negalią, gali būti net stipresnės. „Negalia sutvirtina santykius. Aš nevedęs, bet manau, kad jei priimi neįgalųjį, priimi jį kaip žmogų, tokį, koks jis yra. Ne dėl kokių nors kitų, o dėl žmogiškųjų savybių“, – įsitikinęs J. Džiugelis.
Justas svajoja ir tiki, kad ir pačiam pavyks sukurti šeimą, susilaukti vaikų, ir prasitaria, kad jo gyvenime yra žmogus, su kuriuo šias viltis sieja. Svajonės pildosi
J.Džiugelis sako matantis didžiulę prasmę to, ką dabar daro. Projektu „Draugystė veža“ jis sako norįs paskatinti džiaugtis vieni kitais, nepaisant žmogaus fizinių savybių, galėjimų, negalėjimų. „Draugaukime. Gyvename per trumpai, kad pyktumėmės“, – savo pavyzdžiu visam pasauliui kalba Justas. Jis prisimena, kad pirma projekto istorija buvo apie coliukę Danguolytę. „Matydavau ją renginiuose ir visą laiką norėjau susipažinti. Kai sužinojau, kad Danguolė mirė, mane tai stipriai sukrėtė. Dar kartą supratau, kad reikia vertinti žmogų čia ir dabar, ne poryt, ne rytoj. Jei turi žmogų, kuris tau rūpi, imk telefoną ir šiandien paskambink, neatidėliok, – ragina Justas. – Žmonių santykiai yra svarbiau už pinigus, darbus, projektus, planus.“
Jis kviečia visus atvykti į šeštadienį Palangoje rengiamą projekto „Draugystė veža“ koncertą, kuriame koncertuos Merūnas Vitulskis ir Klaipėdos kamerinis orkestras. Kiekvieno palaikymas čia svarbus – organizatoriai nori penkioms savo istorijas papasakojusioms poroms padovanoti bilietus į Stokholme vyksiančią „Euroviziją“ ir taip parodyti, kad svajonės pildosi.
