Trejų metukų susirgo diabetu
Vilmai tebuvo treji, kai tėvai pastebėjo, kad dukrytė vis prašo atsigerti, per dažnai šlapinasi. Gydytojai greitai surado priežastį – diabetas – liga, įsikimbanti visam gyvenimui. Moteris prisimena, kad vėliau greitąją pagalbą jai yra tekę kviesti ir į vaikų darželį, ir į mokyklą. „Mano vaikystė buvo liūdna. Buvau labai judri mergaitė, daug bėgiodavau, o pavalgyti vis neturėdavau kada, nors mama ir dažnai ragindavo. Gal dėl to dažnai cukraus kiekis kraujyje staiga sumažėdavo ir ištikdavo koma.“
Sulaukusiai 18 metų Vilmai Kauno medikai pasakė, kad jos kairė akis anka ir mergina gali visiškai apakti. „Aš ir dabar gerai matau, tik esu trumparegė“, – sako Vilma ir prisimena, kaip tuomet bijojusi, nes buvo girdėjusi, kad diabetikai gali apakti staiga, dėl hipoglikeminės komos. Mergina gydėsi Kauno klinikose, ten ir sužinojo turinti kitą bėdą – lėtinį inkstų funkcijos nepakankamumą. Tai viena iš sunkiausių diabeto komplikacijų.
Dveji sunkiausi metai
Vilma nuo inkstų nepakankamumo kentėjo dešimt metų. „Man buvo tik 27-eri, o visą laiką vaikščiojau sutinusiu veidu. Draugai klausdavo: „Paūžavai vakar?“ „Taip“, – atsakydavau, nenorėdama pasakoti apie savo sveikatos bėdas. Tuomet gyvenau Varėnos rajone, kaime, pas močiutę.“
Moteris prisimena, kad jautėsi vis prasčiau, nebegalėjo dirbti. Suprato, kad būtina pradėti dializes, tačiau vis stengėsi atitolinti procedūras. „Kai pradėjau dusti, supratau, kad be dializės ilgai netversiu, ryžausi. Dvejus metus kas antrą dieną važinėjau dializės procedūrų į Vilnių, Antakalnio klinikinę ligoninę. Kai prisimenu tą metą, kai pasakoju apie savo išgyvenimus kitiems, jie nepatiki, kad buvau didžiausioje neviltyje. Nekūriau jokių ateities planų, nuolat jaučiau silpnumą, kraujo spaudimas vis nukrisdavo iki pavojingos ribos.“
Vilma prisimena, kaip ligoninėje eidavo ramstydamasi į sienas. „Seselės mane nuolat gaivindavo. Man terūpėjo, kaip suspėti į paskutinį autobusą ir grįžti į kaimą, o namuose gulėdavau... Po pusmečio tėvas pasakė, kad nori man dovanoti savo inkstą...“
Gimtadienio dovana
Tėvo dovanos Vilma kategoriškai atsisakė. „Bijojau ne dėl savęs, bet dėl tėvo sveikatos. Žinojau, kad transplantacija ne visada būna sėkminga. O jeigu tėvas neatlaikys operacijos? Praėjo metai, mano sveikata vis blogėjo. Močiutė, matydama, kaip aš maitinuosi – bulves ir morkas prieš virdama iš vakaro pasimerkdavau didžiuliame puode su vandeniu, kad neliktų kalio, – linguodavo galva.“
Vilmos ligą skaudžiai išgyveno ir mama, sesės, o tėvas vis ragino priimti jo inkstą. „Vis atsisakydavau, o širdyje – kirminėlis. Gyventi tai norisi...“
Kai pagaliau Vilma ryžosi operacijai, medikai ilgai tyrė ir ją, ir jos tėvą. Tėvo inkstas dukrai visais atžvilgiais tiko. Operaciją darė sausio 9-ąją, o sausio 10-ąją buvo Vilmos gimtadienis. „Ar galėjau gauti geresnę dovaną už tą, kurią man padovanojo tėtis ir įteikė medikai?“, – šypsosi Vilma. Pirmieji metai po operacijos buvo sunkūs. Moters organizmas pamažu pratinosi prie naujo organo, ji turėjo vartoti daug vaistų. Pasijuto geriau tik po pusantrų metų.
Darbų milijonai
Vilma ėmėsi įvairiausių darbų: vėrė karoliukus, nėrė servetėles. Bet jai namuose buvo ankšta, norėjosi svarbesnės veiklos. Kai Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ vadovė Ugnė Šakūnienė pradėjo Vilmą kviesti į seminarus, moteris tarsi įgavo antrą kvėpavimą. „Kiti stebėdavosi, kaip aš netingiu važinėti 50 kilometrų, o aš džiūgavau. Pagaliau esu ten, kur man įdomu.“
Moters veržlumą pastebėjusi Ugnė Šakūnienė pakvietė ją dirbti „Gyvasties“ asociacijos Vilniaus skyriuje. „Nedvejojau nė sekundės. Man inkstą atidavė mano tėvas, tačiau ne vienas sergantysis laukia donoro ir labai daug žmonių turi dirbti, kad reikalingas donoras atsirastų. Aš gavau dovaną ir turiu už ją atsidėkoti padėdama kitiems.“ Vilma tikina, kad neretai užmiršta, jog jai persodintas inkstas, bet diabetas niekur nedingo, jau 40 metų ji gyvena su šia liga. Vilma laikosi dietos, daug vaikšto pėsčiomis, nes į darbą važiuoja tarpmiestiniu autobusu ir iki stotelės turi kasdien paėjėti 2 kilometrus.
Moteris dirba su žmonėmis, kurie laukia organo transplantacijos arba kuriems jau yra transplantuota širdis, kepenys ar inkstai. „Kai susitinkame, labai gerai vieni kitus suprantame. Kieno kito pasiklausi: „Ar tu turi šlapimo?“ Tas, kuris nežino, ką reiškia dializė, nesupras, kodėl kyla toks klausimas. Dializė sunkiausia yra diabetu sergantiems žmonėms, nes maistas, kuris tinka sergantiems diabetu, netinka tiems, kuriems daroma dializė.“
Vilma nuolat konsultuoja sutrikusius žmones, pasakoja apie save. „Vieni išmoksta gyventi su savo neganda, dirba, keliauja, o kiti įsikimba į savo ligas ir visur jas demonstruoja, prašosi gailesčio ir globos. Mums dovanotas organas įpareigoja grįžti į visavertį gyvenimą.“
