Berniukas su kitokia ranka
„Mano rankos liga įgimta“, – pasakoja Audrius. Jis gimė su šiek tiek putlesne ir tamsesne dešiniąja ranka. Audrius buvo ketverių ar penkerių metų, kai jam iš nosies pradėjo dažnai be jokios priežasties bėgti kraujas. Kraujoplūdį sustabdydavo tik medikai. Jie įtarė berniuką turint širdies ydą, o rankoje didesnės bėdos nepastebėjo. Vietos medikai patikslinti diagnozės Audrių išsiuntė į Vilnių, Santariškių klinikinę ligoninę. Santariškių medikai nusiuntė į Antakalnio universitetinę ligoninę pas profesorių Vytautą Triponį. Profesorius nustatė tikrąją berniuko ligos diagnozę – dešiniosios rankos įgimta arterijų ir venų sistolių jungčių yda.
Diagnozę Audrius paaiškina paprastai: „Dešiniojoje rankoje arterijos su venomis susijungia ir per tas jungtis kraujas grįžta greičiau į širdį, taip apkraudamas ją dar labiau. Augau su ta liga. Buvau šešerių, kai man pirmą kartą operavo ranką, deja, po operacijos bėdos nesibaigė. Liga vis atsinaujindavo.“ Per keturiolika metų medikai Audriui atliko dvidešimt ilgų ir sudėtingų operacijų. Kasmet tekdavo iškęsti vieną ar net dvi operacijas. Kai prasidėjo brendimas, liga smogė dar stipriau, kraujas nebenutekėdavo iki plaštakos ir pirštų galų. Ant plaštakos atsivėrė žaizdos, kurios gydavo labai ilgai arba visai negydavo. Opos plėtėsi, pūliavo žaizdos, vis labiau skaudėjo. Kai vaikinukui sukako 16 metų, trejus metus diena iš dienos reikėjo nuolat tvarstyti žaizdas, kurios vėrėsi ant dešiniosios rankos. „Kai tik nuimdavo tvarstį, pradėdavo siaubingai skaudėti, pasipildavo kraujas“, – pasakojo Andrius. Vaikinas kankinosi trejus metus. Gydymas negelbėjo. Pradėjo gangrenuoti pirštai, kiek vėliau gangrena pasiekė plaštaką ir pusę dilbio. Gydytojas užsiminė, kad reikia amputuoti plaštaką.
Ranką skaudėjo dar labiau. „Supratau, kad kitos išeities nėra, gyventi su pūvančia ranka nebegalėjau, nepajėgiau kęsti įtampos ir skausmo dažnai ją tvarstant. Norėjau laimingesnio ir visavertiško gyvenimo. Ne iškart sutikau amputuoti plaštaką, reikėjo laiko susitaikyti su mintimi, kad amputuos dalį rankos, o galvoje sukosi daugybė minčių: o kas toliau, kaip man reikės gyventi. Po kiek laiko sutikau operuotis“, – pasakoja vaikinas. Audrius prisipažįsta: jautė didelį diskomfortą, atrodė, kad visi tik ir mato jo negalią.
Kelias iki naujosios rankos!
Prieš amputaciją buvo sutarta su ortopedu, kokią dalį rankos amputuoti, kad vaikinas galėtų užsidėti protezą. Sutarė ir dėl bioninio protezo, kurį vaikinas galės valdyti dilbio raumenimis. O protezą kompensuos Ligonių kasos.
Gyvendamas ta mintimi, kad turės bioninę ranką, Audrius internete rado daug žinių apie bioninius protezus, sužinojo, kad šie protezai nėra tik gumos gabalas. Nešiodamas bioninį protezą žmogus gali judinti riešą, pirštus, jausti šilumą arba šaltį, tačiau tokia bioninė ranka labai daug kainuoja.
Vieną dieną Audrius gavo laišką iš Ligonių kasų, kad įstaiga nekompensuos visos sumos (11 005,56 Eur), o padengs tik dalį (1 448,10 Eur).
Išgirdę tokią žinią Audrius su mama nesustojo. „Mano tėtis miręs, mama dėl manęs ir sesers stengėsi kiek gali. Vargais negalais surinkome 2 896,20 Eur. Teko ieškoti pagalbos.“ Prašyti pinigų ir Audriui, ir jo mamai buvo labai sunku, tačiau juodu kreipėsi į vietos žiniasklaidą ir paskelbė savo istoriją prašydami padėti: kas kiek gali aukoti pinigų į jų paskelbtą sąskaitą. Prašymą platino ir internete.
Audriui žmonės paaukojo beveik 1 450 Eur, bet ir tos sumos neužteko. Tad juodu su mama kreipėsi į „Bėdų turgų“. Per laidą svajonių rankai buvo suaukota 4 633,92 Eur. Padėjo ir gimtųjų Audriaus vietovių – Žadvainių, Joniškio ir Šiaulių – gyventojai. Surinkęs pinigus vaikinas su ortopedu išvyko į Vokietiją, į bioninių protezų gaminimo įmonę. „Pavyko šiek tiek nusiderėti, bet kainavo kelionė ir nakvynė“, – sako Audrius. Vokietijoje specialistai apžiūrėjo, išmatavo ir padarė gipsinį pavyzdį, pagal kurį buvo liejamas protezas. Protezas pagamintas iš įvairių medžiagų – plastiko, silikono, metalo, elektronikos dalių, o sveria pusantro kilogramo.
Dirbtinė ranka valdoma nervų impulsais. Į raumenis perduodami signalai, kurie davikliais keliauja į varikliuką, ir tada pradeda judinti riešą, pirštus. Protezą pritaikė prie vaikino odos spalvos. Protezu naudotis Audrius išmoko greitai, užteko vos kelių valandų. Pirmiausia pabandė pakelti vandens buteliuką, lavino kitus judesius.
Dabar vaikinas gyvena visavertį gyvenimą, jau antri metai nešioja protezą ir džiaugiasi kiekviena diena. Kai būna labai karšta, nusiima protezą, kad ranka nešustų. Audrius sako, kad labai svarbu nebijoti svajoti ir siekti savo svajonės, o pasiekus svajonę neužmiršti svajoti toliau, ir ne tik svajoti, bet ir siekti svajonės. Jis tiki, kad visuomet atsiras gerų žmonių, kurie padės. Vaikinas išmoko vairuoti automobilį, nuoširdžiai abiem rankomis ploja atlikėjams per koncertus, spaudžia dešinę susitikęs draugus. Tačiau sportuodamas Audrius nusiima brangų protezą ir užsideda kitą, prastesnį, kad išlaikytų pusiausvyrą. Sportuoti Audrius pradėjo praėjus vos trims mėnesiams nuo tos dienos, kai jam uždėjo bioninę ranką.
Mėgstamiausia sporto rungtis – bėgimas
Vaikinas gyveno Šiauliuose, studijavo vizualinę reklamą, dabar studijuoja grafinį dizainą Vilniuje. Jo dienotvarkė labai įtempta: ryte – paskaitos kolegijoje, paskui – treniruotės, o vakare, nors jau būna nuvargęs, dar tenka mokytis. Audrius pasiekė puikių rezultatų šuolio į tolį rungtyje. Pasaulio neįgaliųjų IWAS (Tarptautinė sporto invalidų vežimėliuose ir žmonių su amputuotomis galūnėmis federacija) žaidynėse Nyderlanduose, Stadskanale, šuolio į tolį rungtyje Audrius buvo trečias ir laimėjo bronzos medalį. Audrius bėga 200 metrų distanciją, šoka į tolį.
Paskutinėse varžybose bėgo 400 metrų, juos įveikė per kiek daugiau nei 55 sekundes. „Lietuvoje tarp neįgaliųjų neturiu daug konkurentų ir varžybų būna mažiau, todėl savo jėgas geriausiai išbandau užsienyje.“ Artimiausios varžybos vyks Italijoje, Audrius Europos neįgaliųjų čempionate rungsis 400 metrų bėgimo rungtyje.
