Į Lietuvą bėgo nuo karo
Tai – jau antrasis šeimos bandymas įsitvirtinti Lietuvoje. Pirmą kartą ukrainiečiai į mūsų šalį atvyko 2014-aisiais, gavę laikiną leidimą gyventi. „Donecko srityje prasidėjus karui, atsidūrėme pačiame jo sūkuryje. Vieną naktį praleidę slėptuvėje, iš arti pamatę sprogstančias bombas, ilgai nesvarstėme: į automobilį įsisodinome sūnų, katę, įsimetėme būtiniausius daiktus ir palikome savo namus“, – pasakoja Deniso mama.
Lietuvą šeima pasirinko neatsitiktinai: čia jau gyveno draugų šeima, turinti sėkmingai veikiantį verslą. „Mūsų tikslas taip pat buvo nuosavas verslas. Esu kraštovaizdžio dizaineris, galiu kurti bet kur. Ukrainoje mano įmonėse skirtingu metu dirbo nuo penkių iki penkiolikos žmonių. Kaip tik pradėjome stotis ant kojų – įsigijome naują automobilį, galėjome sau leisti poilsiauti su šeima užsienyje. Karas užbraukė viską. Man priklausę pastatai, atsidūrę fronto zonoje, buvo sugriauti, kruopščiai auginti augalai – sunaikinti. Gaila, tačiau tenka konstatuoti: mano profesijos žmonių Donecke prireiks dar labai negreitai“, – liūdnai dėsto Deniso tėvas.
Sūnui patiko užsiėmimai
Atvykę į Lietuvą, ukrainiečiai įkūrė išsyk dvi įmones. Denisas pradėjo lankyti VšĮ Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos rengiamus užsiėmimus žmonėms su psichikos negalia. „Ateiti čia pasiūlė buto, kurį nuomojomės, kaimynė, dirbanti Raudonajame Kryžiuje. Pastebėjusi, kad mūsų sūnus turi negalią, ji patarė kreiptis į Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendriją. Atvykome apsižiūrėti visi kartu. Denisui čia iš pradžių nepatiko. Ateiti dar kartą jis ryžosi tik po trijų mėnesių. Tačiau apsipratęs jau nebenorėdavo važiuoti namo. Sūnui patinka bendrauti su žmonėmis. Jis – tarsi didelis vaikas, išsyk pajunta, ar žmogus geras, ar piktas. Centre jį gaubia darbuotojų šiluma, draugiška atmosfera“, – pasakoja Deniso mama.
Denisas ypač džiaugėsi jam patikėtomis seniūno pareigomis. „Sūnui labai patiko būti reikalingam. Jis mokėsi planuoti laiką, dėliotis darbus, skirstyti juos kitiems. Denisas mėgsta padėti žmonėms, jo atsakomybės jausmas – itin stiprus. Buvo gera matyti, kaip sūnaus elgesys keičiasi tiesiog akyse“, – kalba mama.
Pasak jos, Ukrainoje panašių centrų nėra. Du kartus per savaitę Denisas ten turėjo galimybę pabendrauti su psichologu psichiatrijos klinikoje. „Su sūnumi nuo vaikystės daug dirbome namuose. Kaip ir daugelis turinčiųjų autizmo sutrikimą, Denisas ilgai nekalbėjo. Tik patekęs į logopedinį darželį pradėjo tarti pirmuosius žodžius. Tuo pat metu dirbau su juo namuose, samdėme specialistus. Pastangos nebuvo bevaisės: kai Denisas pradėjo eiti į mokyklą, logopedė nepatikėjo, kad jis nekalbėjo iki ketverių metų – taip gerai buvo išsivysčiusi jo kalba.“
Tačiau mokytis kartu su kitais vaikais Denisui buvo pernelyg sunku. „Jei mokytojai būdavo geri, santykiai su jais susiklostydavo. Su tais, kurie sūnui nepatiko, nuolat kildavo konfliktų. Niekas nenorėjo vargti su kitokiu vaiku. Teko mokyklą baigti namuose“, – kalba mama.
Moteris neslepia, kad sūnaus elgesys gali būti visoks, jis nuolat kinta, kartais – dėl nesprantamų priežasčių. „Jis gali nei iš šio, nei iš to pradėti verkti, mėtyti daiktus. Vienu momentu nuotaika gera, po minutės – jis jau juodas it debesis. Prižiūrėti kitokio vaiko nepadėjo ir artimieji. Teko mesti darbą ir pačiai būti su juo namuose.“
Sąlygos sunkios
Denisui šeimos parama ypač svarbi iki šiol, be tėvų jis neišgyventų. Vaikino pensija Donecko srityje – vos trisdešimt eurų. „Maisto produktų kainos Ukrainoje – tokios pat, kaip ir Lietuvoje. Kad būtų aiškiau, pensijos pakanka vieniems akiniams nusipirkti. Arba porai batų. Pragyventi iš trijų dešimčių eurų tikrai neįmanoma, įsidarbinti žmogui su tokia diagnoze – taip pat“, – pasakoja Deniso tėvas.
Donecko sritis pasiskelbė atsiskyrusi nuo Ukrainos, tad pensiją, mokamą iš Ukrainos biudžeto, čia gyvenantiems žmonėms atsiimti itin sudėtinga. „Reikia pravažiuoti net tris patikros postus. Vieną – Donecko srityje, kitą – tarpinį, ir dar vieną – Ukrainoje. Eilė – neįmanomo ilgumo. Joje laukia šimtai automobilių, autobusams – atskira eilė, pėstiesiems – taip pat. Važiuojantieji autobusais, viena transporto priemone privažiuoja iki sienos, vėliau turi persėsti į kitą. Žmonių, ypač vyresnio amžiaus, sveikata neišlaiko įtampos. Jie alpsta, krinta tiesiog akyse“, – apie sunkias sąlygas pasakoja Deniso tėvas.
Kertantieji sieną, privalo pareigūnams pateikti elektroninį leidimą, kurį reikia užsisakyti internetu. Privalu turėti ir pasą. „Sunkumų kyla abiejose pusėse. Akivaizdu, kad paprasti žmonės nereikalingi nei vieniems, nei kitiems. Politikai tiesiog žaidžia savo žaidimus. Donecko gyventojams jau nebesvarbu, kaip baigsis konfliktas. Svarbu, kad jis kada nors baigtųsi“, – kalba Deniso tėvas.
Nors Denisas priklausomas nuo šeimos, jis – pilnametis, todėl laikinosios vizos pirmą kartą atvykęs Lietuvoje negavo. Metams jam buvo skirta vadinamoji nacionalinė viza, kurios neįmanoma nei pratęsti, nei gauti antrą kartą.
Teko išvykti
Pirmą sykį atvykę į Lietuvą ukrainiečiai stengėsi įvykdyti visus Migracijos departamento reikalavimus, kad galėtų ilgiau pasilikti mūsų šalyje. Jie mokėsi lietuvių kalbos, įkūrė nuosavą verslą. Tačiau jo išplėtoti nepajėgė. „Nebuvome tokie turtingi, neatsivežėme maišo pinigų. Santaupos, kauptos Ukrainoje didesniam būstui įsigyti, greitai išseko. Uždirbti tokios sumos, kokią reikia turėti norint pratęsti vizą, mums nepavyko“, – dėsto ukrainietis.
Tiek patys ukrainiečiai, tiek Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos vadovai ne sykį kreipėsi į Migracijos departamentą, kad šeimai su neįgaliu vaiku būtų sudarytos sąlygos pasilikti Lietuvoje. Deja, pasibaigus laikinojo leidimo gyventi mūsų šalyje terminui, jie turėjo išvykti atgal į karo krečiamą Rytų Ukrainą. „Tiesa, sūnui po ilgų prašymų Migracijos departamentas tarsi ir leido pasilikti Lietuvoje“, – šeimos istoriją pasakoja Deniso tėvas.
Gorlovkoje šeimą vėl pasitiko karas. „Vakarais čia šaudo, girdisi sprogimai. Aplink – daug sugriautų pastatų. Kariaujantieji šaudo ne tik vieni į kitus, jie šaudo ir tiesiog į orą. Žmonės kalba, kad už iššaudytus šovinius jiems mokamas didesnis atlyginimas. Beje, vietos gyventojų nei vienoje, nei kitoje kariaujančioje pusėje nėra. Abiejose kovoja atvykėliai. Kenčia, kaip visada, paprasti žmonės, ypač – vaikai. Galite įsivaizduoti, kaip sunku tėvams girdėti vaiko žodžius: „Aš dar mažas, aš dar nenoriu mirti...“ – skaudžias istorijas pasakoja Deniso tėvas.
Parvykusių į gimtinę ukrainiečių niekas nelaukė, jiems nepavyko susirasti darbo. „Šiuo metu Donecko srityje įsidarbina statybininkai, vairuotojai, prekybininkai. Kitokių darbuotojų čia kol kas nereikia. Žmonės išgyvena kaip išmanydami“, – sako Deniso tėvas.
Pasak jo, Gorlovkoje iki šiol galioja komendanto valanda: nuo vienuoliktos vakaro iki penktos valandos ryto iš namų geriau neiti. Dienomis čia vyksta įprastas gyvenimas: važinėja viešasis transportas, dirba komunalinės tarnybos, parduotuvės, gatvės šluojamos, veikia valstybinės įstaigos. Tačiau naktimis vaikšto patruliai su automatais, girdisi šūviai, sprogimai.
„Laimė, mūsų sūnus didelės panikos nejaučia, nors ir supranta, kas vyksta. Denisas suvokia, kad gyvenimas pasikeitė, kad aplink vyksta negeri dalykai. Be abejo, tai atsiliepia ir jo sveikatai, ir savijautai“, – aiškina Deniso tėvas.
Džiaugiasi būdamas Lietuvoje
Lietuvoje Denisui ramu, jam čia labai patinka. „Vilniuje jis susirado draugų, pasijuto reikalingas. Grįžus į Donecką visi pažįstami stebėjosi sūnaus pasikeitimais į gera. Jis visiems pasakojo apie gyvenimą Lietuvoje, rodė nuotraukų albumą, kurį jam prieš išvykstant padovanojo naujieji draugai, žurnalą, kuriame buvo ir jo nuotraukos. Lietuvoje jis jautėsi labai laimingas. Grįžęs stengėsi bendrauti su naujaisiais draugais internetu, gyveno mintimis, kad vėl čia sugrįš“, – pasakoja mama.
Antrąsyk atvykęs į Lietuvą, Denisas jau pirmą dieną atėjo į Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybą. „Iki Lietuvos važiavome tris dienas. Visą tą laiką sūnus nekantravo – jam norėjosi kuo greičiau susitikti su senais pažįstamais. Pakeliui jis sulaukė ne vieno skambučio – draugai taip pat sakėsi jo laukiantys. Gera matyti, kaip Lietuvoje Denisas tampa rimtesnis, atsakingesnis, labiau subrendęs ir suaugęs“, – kalba mama.
Ukrainiečių šeima vis dar viliasi, kad jiems pavyks įsitvirtinti Lietuvoje. „Bandysime dar kartą. Turiu darbo pasiūlymų, tačiau tam, kad galėčiau dirbti, reikalingas leidimas gyventi Lietuvoje. Jo kol kas nepavyksta gauti“, – kalba Deniso tėvas.
Užsibrėžtą tikslą šeima žūtbūt stengsis įgyvendinti dėl Deniso, dėl jo ateities. Nes Lietuvoje jų sūnus pasijuto kur kas svarbesnis ir reikalingesnis, nei karo krečiamame gimtajame krašte.
