Po šimtų varžybų – lemtingas krytis
Žirgų sportu Egidijus susidomėjo dar besimokydamas vidurinėje mokykloje. Vaikiną viliojo varžybose patiriamas sportinis azartas, adrenalino antplūdis – jis vis daugiau laiko praleisdavo žirgyne, treniruotėse. Iki gyvenimą iš esmės pakeitusios lemtingos akimirkos Egidijus buvo dalyvavęs keliuose šimtuose varžybų, pelnęs daugybę apdovanojimų.
1985-aisiais jam tebuvo 16, kai netoli Vilniaus įsikūrusiame Riešės žirgyne surengtų trikovės varžybų metu Egidijaus valdomas žirgas neįveikė kliūties. Jojikas atsidūrė ant žemės. Kritimas buvo labai nesėkmingas. Varžybose budėjusios greitosios pagalbos automobiliu vaikinas buvo nuvežtas į Vilnių, paskui – į Kauno klinikas.
Šiandien sunku suprasti, kodėl sunkią stuburo traumą patyręs jaunuolis nesulaukė skubios pagalbos. Egidijus liūdnai šypteli: sekmadienis – ne pati tinkamiausia „vizito“ pas medikus diena. Užuot nedelsiant atsidūręs ant operacinio stalo, jis tik po kelių dienų sulaukė pagalbos – nuspręsta vaikino neoperuoti, o taikyti stuburo tempimo procedūras. Prieš 31-us metus dar nebuvo nei magnetinio rezonanso, nei kompiuterinės tomografijos. Rentgeno nuotrauka, dažnai medikų vadinama šešėlių mokslu, – štai ir viskas.
Tris mėnesius trukusios tempimo procedūros lovoje gulinčiam vaikinukui nedavė jokių pastebimų rezultatų. Egidijus nebespėlioja, ar po operacijos situacija būtų pagerėjusi. 5-6 stuburo slankstelių kaklo srityje lūžis – išties sudėtingas atvejis, ir kažin ar buvo įmanoma ką nors pakeisti. Tiesa, užsimena jis, kad po metų, o paskui dar po dvejų Maskvoje jam buvo atliktos dvi operacijos. Tačiau praėjus tiek laiko stebuklų niekas nebesitikėjo. Jie ir neįvyko. Pasak Egidijaus, reikėjo stabilizuoti nukentėjusius slankstelius, kad jie netraumuotų aplinkinių audinių, nekeltų skausmo. Dar buvo atlikta eksperimentinė vienos rankos operacija. Šįsyk tikslas – praplėsti riešo funkciją – buvo pasiektas.
Egidijus tarsteli, kad tada tokias sunkias traumas patyrusiems žmonėms net reabilitacija nebuvo savaime suprantamas dalykas. Likėnų sanatorijoje buvo vos 6 vietos neįgaliesiems, o ir pati reabilitacija – tik mankšta ir masažas – nė iš tolo neprilygo šiandienei reabilitacijai.Tiesa, sykį buvo išvykęs į Kryme, Sakų mieste, buvusią N. Burdenko – stuburus tyrinėjusio mokslininko vardu pavadintą – sanatoriją. Šiek tiek sustiprėjo, pamatė, kaip gyvena kiti rateliais judantys neįgalieji.
Išmoko gyventi vežimėlyje
Šiandien Egidijus važinėja moderniu, savarankiškumo suteikiančiu Panthera vežimėliu. Pirmasis jo vežimėlis buvo rusiškas, po to – jugoslaviškas. Tiek vienas, tiek kitas – sunkūs, nejudrūs. Beveik dešimtmečio prireikė, kol Lietuvos neįgalieji atsisėdo į pirmuosius labdaros būdu gautus švediškus vežimėlius. Egidijui tokį parūpino likimo bičiulis Kęstutis Skučas. Vyriškis prisimena iš jo sulaukęs ir raginimo įsitraukti į jo įkurtą neįgaliųjų sporto klubą RSK, užsiimti aktyvia fizine veikla. Mankštos, vežimėlio valdymo pratybos buvo tai, ko buvusio gyvenimo besiilginčiam vaikinui labai reikėjo.
Šito lietuvius taip pat išmokė švedai. Kęstutis Skučas, Algis Giba, Igoris Lavrentjevas buvo žmonės, patys aktyviai ieškoję būdų ir galimybių grįžti į visavertį gyvenimą, skatinę ir kitus nenuleisti rankų. Neatsitiktinai būtent su jais švedai užmezgė ryšius, pasiūlė išbandyti jų sukurtas aktyvios reabilitacijos metodikas, parodė, kaip išmokti valdyti vežimėlį, savarankiškai apsitarnauti ir pan. Įgyta patirtimi jie dalijosi ir su panašaus likimo žmonėmis. Egidijus buvo vienas jų. Pajutęs, kad gali daugiau, nei per po traumos praleistą dešimtmetį, vaikinas nusprendė nebesustoti ir iš esmės keisti savo gyvenimą.
Ką moki ir žinai – ne gana
Šios galimybės atsivėrė įstojus į Lietuvos paraplegikų asociaciją (LPA). Vyriškis prisimena, kad įsitraukus į nevyriausybinės organizacijos veiklą ne tik plėtėsi akiratis, bet ir ėmė aiškėti, kad to, ką moki ir žinai, jau nebepakanka.
Prieš patirdamas traumą Egidijus mokėsi žemės ūkio technikume. Nelaimė įvyko bebaigiant pirmąjį kursą. Šių mokslų vaikinas netęsė, o vidurinės mokyklos atestatą gavo eksternu išlaikęs egzaminus. Įsitraukęs į Lietuvos paraplegikų asociacijos veiklą matė, kad ir pačiam trūksta žinių rengiant įvairius projektus ir sutartis, ir organizacijos nariams labai reikia teisinių patarimų. Egidijus iki šiol dėkingas LPA įkūrėjui, ilgamečiam jo vadovui Stanislovui Kutkevičiui.
Tai jo padrąsintas nusprendė tęsti mokslus, įgyti teisininko profesiją. Vaikinas pateikė dokumentus ir tapo Mykolo Romerio universiteto studentu. 2003-iaisiais jis įgijo bakalauro, o 2005-aisiais – ir magistro laipsnį. Baigęs studijas įsidarbino Kauno rajono savivaldybėje, taip pat teisiniais klausimais ėmė konsultuoti neįgaliuosius, vykdant LPA projektus.
Visada pasiekiamos teisinės konsultacijos
Sunkoka būtų išskirti pagrindines problemas, dėl kurių neįgalieji kreipiasi į E. Grigonį. Jiems aktualūs tie patys dalykai, kaip ir negalios neturintiems žmonėms: šeimos reikalai, darbo santykiai ir pan. Kartais neįgalieji domisi, ar negalios faktas jiems suteikia papildomų lengvatų, pavyzdžiui, teisę į privalomą palikimo dalį. Pasak Egidijaus, šiuo atveju žmogaus negalia – tik vienas iš kriterijų. Svarbu žinoti, kad privaloma paveldėjimo dalis priklauso tik sunkiai finansiškai besiverčiantiems neįgaliesiems, kuriems ir palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas. LPA teisininkas įsitikinęs, kad realios situacijos žinojimas žmogui labai naudingas – tuomet nekyla nepagrįstų lūkesčių.
Žinoma, yra ir specifinių dalykų: negalios, darbingumo, specialiųjų poreikių nustatymo, jų pratęsimo klausimai, neįgaliesiems priklausanti medicininė bei profesinė reabilitacija, būsto, aplinkos pritaikymas ir pan. Dažniausiai apie šiuos dalykus LPA teisininkas kalbasi su į Monciškes atvykusiais neseniai stuburo traumas patyrusiais stovyklų dalyviais. Jiems viskas nauja, jie nežino savo teisių. Tačiau, pasak Egidijaus, šiais pašnekesiais, diskusijomis jo neįgaliesiems teikiamos konsultacijos nesibaigia. Jeigu žmogus susidūrė su kokia nors problema arba jam kilo klausimų – jis visada pasiekiamas mobiliuoju telefonu, elektroniniu paštu. Žinojimas, kad prireikus bet kuriuo metu sulauksi profesionalios pagalbos, neįgaliesiems labai svarbus.
E. Grigonis neslepia, kad pasitaiko atvejų, kai neužtenka žmogų tik pakonsultuoti. Kartais prireikia raštu išdėstytos teisininko nuomonės. Štai kreipėsi į jį neįgalus žmogus, domėdamasis, ar 20 proc. darbingumo turintis neįgalusis gali būti siunčiamas į profesinę reabilitaciją. Žmogus motyvuotas, nori dirbti, tačiau jam buvo užsiminta, kad jo prašymas bus patenkintas tik tuomet, jeigu jam bus nustatytas 35 proc. darbingumo lygis. Teko išdėstyti teisinę nuomonę, pagrįsti ją neįgaliajam tokią galimybę numatančiais įstatymais.
Teisininko akiratyje – ir viešieji neįgaliųjų interesai
LPA teisininkas neslepia, kad kartais tenka atstovauti ne kurio nors konkretaus žmogaus interesams, bet ir tapti neįgaliųjų teisių gynėju. Daug pastangų LPA deda gindama neįgaliųjų interesus dėl Kauno Laisvės alėjos rekonstrukcijos. Po jos ši reprezentacinė Kauno vieta neįgaliesiems bus sunkiai prieinama, nes kaip numatyta pagal projekto sprendinius, neįgaliojo vežimėliu judančiam žmogui bus neįmanoma patekti į kai kurias čia įsikūrusias parduotuves, paslaugų vietas. Kauno miesto savivaldybė laikosi nuostatos, kad įėjimą į savo patalpas neįgaliesiems turės užtikrinti patys verslininkai. Norėdama juos paskatinti investuoti į neįgaliesiems būtinų nuovažų įrengimą pastatų viduje, žada sumažinti turto mokesčius. Kol kas tokių savanorių atsirado vos trejetas.
E. Grigonis sako, kad LPA nežada pasyviai stebėti šį procesą. nes jau nuo pat pirmųjų projektavimo žingsnių grubiai pažeidžiamos neįgaliųjų teisės. Beje, tą pripažino ir lygių galimybių kontrolierė. Pasak teisininko, šiuo metu svarstomi įvairūs veiksmai, tarp jų – ir galimybės kreiptis į teismą. Tada ir bus aišku, ar savivaldybė laikėsi teisės aktuose numatytų reikalavimų, kad naujai statomi arba rekonstruojami objektai būtų pritaikyti neįgaliųjų poreikiams, ar – ne.
E. Grigonis gali pateikti ir daugiau pavyzdžių, kai priduodant statinį atrodo, kad viskas padaryta teisingai: pritaikymas neįgaliesiems numatytas ir projekte, ir statybininkai viską padaro, tačiau vėliau neįgaliųjų reikmėms skirtos pritaikytos patalpos panaudojamos kitiems poreikiams. Pritaikytas sanitarinis mazgas virsta sandėliuku, o žmonėms kelti skirtas liftas tampa universaliu, kuriuo gerokai dažniau keliami įvairūs kroviniai. Iš anksto numačius šią paskirtį, paprastai tokie liftai įrengiami netoli sandėliavimo patalpų, pro kurias tenka prasibrauti norinčiam liftu pasinaudoti rateliais judančiam neįgaliajam. Dėl tokio atvejo LPA skundas taip pat buvo pasiekęs teismą.
Profesionalus, neįgaliųjų problemas gerai išmanantis teisininkas nevyriausybinei organizacijai – svarbi atrama. LPA džiaugiasi savo gretose turėdama žmogų, kurio principinėms gyvenimo vertybėms jokia negalia nebaisi.
