Visko pražia – prieš 25 metus
Negalavimai ir ligos Edwardą užklupo atsiradus cukriniam diabetui. Apie cukraligę vyras sužinojo labai seniai ir nuo pat pirmos dienos pradėjo naudoti insuliną, nes kasos funkcija buvo sutrikusi. „Tai buvo dar tie laikai, kai stiklinį švirkštą reikėjo kaskart dezinfekuoti virinant. Per tą laiką ligos gydymas keitėsi daug kartų, vis tobulėjo. Nepaisant to, mane vargino nuolatinės komplikacijos“, – prisimena Edwardas Milaszewiczius.
Jaunam vyrui išsivystė hipertenzija, pradėjo trūkinėti kraujagyslės akių dugne, ėmė silpnėti ir inkstų veikla. Visos komplikacijos pamažu progresavo, ir naujų vis atsirasdavo. Po daugiau nei 18 metų gydymo ir pastangų sumažinti komplikacijas, inkstų funkcija vis prastėjo ir, kaip sako pats Edwardas, buvo aišku, kad savi inkstai ilgai nefunkcionuos.
Dializės – įtampos ir baimės kupinas metas
2011 metais Edwardui pradėtos atlikti hemodializės. Nors medikai paaiškino Edwardui gydymo eigą, hemodializės atlikimo procedūrą, tačiau po pirmosios vyras patyrė šoką. „Buvo sunku suvokti, kad tai, apie ką tau vis pasakojo, virsta realybe, o tą realybę išgyventi buvo kur kas sunkiau, nei girdėti“, – tikina Edwardas.
Kai Edwardui dializių jau reikėjo tris kartus per savaitę, cukraus kiekis kraujyje tapo sunkiai reguliuojamas. Vyras pasakoja, kad jo vartojamo insulino kiekis buvo gerokai sumažintas, tačiau tai nepadėjo išvengti dažnų hipoglikemijų, kuomet bet kuriuo metu staiga prarandama sąmonė ir tampa gyvybiškai svarbi greita gliukozės injekcija.
„Tuo momentu nesuvoki, kas tau yra ir kur esi. Jei laiku artimieji šito nepastebėtų, gali ištikti koma, o per ilgas uždelsimas – lemti mirtį. Todėl esu labai dėkingas savo šeimai, kuri visą laiką mane palaikydavo, ir nuoširdžiai dėkoju savo mylimai žmonai, kuri kiaurą parą stebėdavo mano savijautą“, – dėkingumo neslepia Edwardas.
Palaikymas darbe – labai svarbus
Edwardas džiaugiasi, kad net užklupus ligai ir jos komplikacijoms sunkėjant neteko palikti darbo. Pasak jo, darbdavys ne tik leido toliau dirbti, bet ir sumažino darbo krūvį, specialiai Edwardui pritaikė lengvesnį darbo grafiką. „Dėl dializių, kurios buvo atliekamos tris kartus per savaitę, darbui likdavo labai mažai laiko. Bet vis dėlto aš turėjau galimybę dirbti ir už tai esu labai dėkingas savo darbdaviams, kurie palaikė mane, suprato mano ligą ir padėjo“, – džiaugiasi Edwardas.
Vyras sako, kad palaikymas darbe jam buvo labai svarbus, padėjo išlikti stipriam ir jaustis reikalingam visuomenėje, todėl supranta, kaip sunku tiems, kurie susirgę netenka darbo, nes gyvenimas tarsi apvirsta aukštyn kojomis. „Kiek žinau, ne visi darbdaviai linkę padėti neįgaliesiems. Suprantama, juk tai ir didesnė atsakomybė, ir mažesnė nauda“, – sako vyras.
Dovana – gyvybė
Praėjus trejiems varginantiems dializių metams, Edwardas buvo pakviestas į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas kaip potencialus inksto ir kasos komplekso recipientas.
Vyrui buvo persodintas inkstas ir kasa vienu metu. Vis dėlto po operacijos užklupo komplikacijos, tad kiek aptemdė džiaugsmą.
Po operacijos praėjus vos kelioms valandos Edwardui prasidėjo vidinis kraujavimas, todėl per gydytojų konsiliumą nuspręsta vyrą vėl operuoti: du kartus per kelias dienas, nes teko šalinti susikaupusius kraujo likučius.
„Buvo labai sunku. Tik atsibundi po narkozės, o tave jau vėl veža į operacinę. Nesupranti, kas vyksta, bet suvoki, kad kažkas negerai. Dabar suprantu, kad begalinės gydytojų pastangos ir mano mintys, jog galiausiai viskas bus gerai, davė puikų rezultatą. Aš jau 2,5 metų gyvenu su persodintu inkstu ir kasa“, – išgyvenimais dalijasi vyras.
Neįgalumas – gyvenimo būdas
Praėjus daugiau nei dvejiems metams po transplantacijos vyras jaučiasi puikiai, mintyse jau puoselėja idėjas apie savo verslą. Šiuo metu Edwardas dirba, kaip pats sako, lengvą administracinį darbą, o visą laisvalaikį skiria savo penkiamečiam sūnui. Kaip ir visi žmonės, gyvenantys su transplantuotais organais, vyras privalo saugoti save ir mylėti, vartoti imunosupresinius vaistus, saugančius nuo organų atmetimo.
„Žmonės, patyrę įvairias transplantacijas, mediciniškai nėra visiškai sveiki, nors taip ir norėtų jaustis. Kitų akyse jie galbūt atrodo neįgalūs, tačiau aš manau, kad neįgalumas – tai tiesiog gyvenimo būdas. Linkiu niekada nenuleisti rankų. Sveikas žmogus, nuleidęs rankas, pirmiausia praranda sveikatą, o mes, kurie tos sveikatos nebeturime, ką mes galime prarasti? Pats turi keisti savo gyvenimą, nepaisydamas susiklosčiusių aplinkybių, o svarbiausia – neprarasti vilties. Tu viską gali išgyventi!“ – optimizmu trykšta Edwardas.
