Liga – lyg perkūnas iš giedro dangaus
Artėjant mokyklos brandos egzaminams sušlubavo Linos sveikata. Moteris prisimena, kad viskas atrodė visai nekaltai, tarsi peršalimas ar nuovargis dėl intensyvaus mokymosi, tačiau simptomams nesitraukiant teko kreiptis į medikus. „Po vizito pas gydytoją mane paguldė į ligoninę išsamesnių tyrimų, o ten nustatė sisteminę raudonąją vilkligę. Negalėjau patikėti! Iš tikrųjų tai visiškai nesuvokiau, kas vyksta. Prieš tai buvau visiškai sveika, o dabar gavau dovanėlę, apie kurią nežinojau nieko. Informacijos apie ligą medikai nesuteikė, tik gąsdino, kad jei negersiu vaistų, mirsiu“, – apie savo netikėtą pažintį su liga pasakoja moteris.
Linos liga progresavo pamažu. Moteris sako, kad tuomet ne tik turėjo gerti vaistus, kuriuos liepė medikai, kartą per mėnesį lankytis pas reumatologus, bet dažnai ir ligoninėse tekdavo pagulėti dėl paūmėjusių sveikatos negalavimų. Nepaisydama sukrėtusių nemalonumų Lina kabinosi į gyvenimą, baigė mokyklą, pradėjo studijuoti kolegijoje, įsidarbino nekilnojamojo turto agentūroje. Visgi susitaikyti su netikėtai užgriuvusia liga buvo sunku. Metams bėgant, o ligai vis progresuojant Lina sulaukė ir dar vieno netikėto smūgio.
„Eilinįkart lankantis pas gydytoją man tiesiai šviesiai buvo pasakyta, kad mano kreatininas labai didelis. Gydytoja nieko man nepaaiškinusi liepė važiuoti tiesiai į Antakalnio ligoninę, nors aš nesupratau, kas vyksta ir kodėl mane taip skubiai siunčia į kitą įstaigą. Patyriau šoką, bet elgiausi taip, kaip man buvo liepta“, – pasakoja Lina.
Baimė sukelta informacijos trūkumo
Paguldžius į Antakalnio ligoninę ir atlikus išsamesnius tyrimus paaiškėjo, kad merginos inkstai beveik nebefuncionuoja, todėl buvo reikalinga nedelsiant pradėti pakaitinę inkstų terapiją. „Viskas vyko taip netikėtai ir nieko man nepaaiškinus, tad, galvojau, gerai, pagersiu tų dializių ir paleis namo“, – naiviai tikėjosi Lina.
Ligoninėje moteris prisimena susidūrusi su medikų abejingumu, niekas jai nepaaiškino, kas yra dializės, kaip jos bus atliekamos, ir, galiausiai, kas jos laukia. Žmogiškasis faktorius – užjausti pacientą ir paaiškinti, kas dedasi, – buvo pamirštas. Lina pasakoja, kaip po nesėkmingo pirmojo bandymo įvesti centrinį kateterį patyrė šoką ir atsisakė bandyti įvesti antrąjį, užsidarė savyje ir nepaliaujamai verkė, nes nežinojo, kas jos laukia toliau.
„Mane užvaldė baimė. Medikai tik pakraipydavo galvas ir nusišypsodavo, kai aš klausdavau, kas tos dializės, kas bus ir kodėl taip greitai, jei aš gerai jaučiuosi. Kai ėmiau nepaliaujamai verkti, man buvo iškviestas psichologas. Išvariau jį. Nesuprantu, ar jie manė, kad vienas psichologo apsilankymas gali išspręsti visas problemas, kai iki tol jie taip abejingai su manimi elgėsi? Viską neigiau, nes nieko blogo nejaučiau, nesupratau, kodėl jausdamasi sveika turiu leisti save kankinti“, – itin skaudžiais išgyvenimais dalijasi Lina.
Patyrus tokių sukrėtimų ir medikų abejingumą merginos šeimos nariai ėmė ieškoti specialistų. Lina atsidūrė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Pasak moters, ten gerų ir supratingų medikų bei seselių dėka jai buvo paaiškinta sveikatos būklė, mergina supažindinta ir su savo ligos gydymo galimybėmis bei pasekmėmis, kurios laukia, jei ji nesutiks gydytis. Supratusi, kad kitos išeities nebėra, nors buvo ir baisu, ir nesuprantama, kaip viskas taip gali klostytis, Lina sutiko pradėti dializes.
Gyvenimas du kartus apvirto aukštyn kojomis
Prasidėjus pakaitinei inkstų terapijai Linai teko išeiti iš darbo. Moteris prisimena, kad iš pražių dializės nelabai gąsdino, o ir savijauta nebuvo prasta. Vis dėlto emocinis krūvis buvo sunkiai pakeliamas. „Praėjus keletui mėnesių pasirodė ir tikrieji dializių siaubai: pasidarydavo bloga, silpna, labai stipriai kildavo spaudimas, alpdavau. Po tokių kankynių namo grįžusi nieko negalėdavau, o ir nenorėdavau daryti“, – sako pašnekovė.
Lina prisimena, kad Santariškių klinikose gydytojai paaiškino, jog dializės yra tik tarpinė jos gydymo stotelė, galiausiai vis tiek laukia inksto transplantacija. „Man ir mano šeimai buvo pasakyta, kad donoru gali tapti šeimos narys. Atsimenu, mama iškart pasisiūlė tapti mano donore, bet mūsų kraujo grupės buvo skirtingos (mano II, mamos I). Medikai nuramino, sakė, kad Lietuvoje jau pradėtos atlikti transplantacijos, kai paciento ir donoro kraujo grupės skirtingos. Kad ir kaip būtų, negalėjau tiesiog susitaikyti, jog sergu nepagydoma liga, ir vienintelė išeitis pasveikti – priimti mamos inkstą. Tai buvo nepakeliama“, – savo dvejonėmis ir baime dalijasi moteris.
Vis dėlto po metų kankinančių dializių, sunkaus susitaikymo su mintimi, kad mama taps donore, Lina pasiryžo transplantacijai. Po ilgo pasiruošimo ir išsamių tyrimų buvo atlikta inksto transplantacija.
„Po transplantacijos jaučiausi labai gerai, inkstas „užsivedė“ iškart jį persodinus. Greitai atsigavau, mama taip pat jautėsi gerai. Praėjus pooperaciniam laikotarpiui kibau į gyvenimą ir norėjau semti iš jo kuo daugiau. Baigiau manikiūro ir pedikiūro kursus, pradėjau dirbti. Viskas tekėjo įprasta vaga. Gyvenimas atrodė tiesiog nuostabus po visko, ką teko išgyventi. Negąsdino net ir tablečių saujos“, – prisimena atokvėpį Lina.
Netikėtas sukrėtimas ir nauja pradžia
Lina žinojo, kad su gauta dovana ji neišgyvens visą gyvenimą ir kažkada jai bus reikalinga dar viena inksto transplantacija. Vis dėlto moteris gyveno visu pajėgumu ir nesitikėjo, kad mamos dovanotas inkstukas paves ją taip greitai. Praėjus trejiems metams tyrimų rezultatai ėmė blogėti. Lina prisimena, kad buvo bandoma įvairiais būdais išgelbėti inkstą, tačiau jis tiesiog nebepanoro toliau dirbti.
„Tyrimai vis blogėjo, mano spaudimas stipriai šokinėjo, dažnai be sąmonės krisdavau žemėn. Buvo labai blogai tiek fiziškai, tiek emociškai. Medikai nusprendė, kad inkstą reikia pašalinti ir vėl pradėti dializes. Užklupo tokia tuštuma ir nusivylimas, nes mama taip aukojosi, dovanojo savo inkstą, o jis taip greitai ėmė ir užgęso“, – skaudžių išgyvenimų neslėpė moteris.
Lina sako, kad po tokių išgyvenimų jai svarbiausia buvo šeimos parama ir pagalba. Būtent šeima padėjo atsitiesti ir suprasti, kad gyvenimas šia nesėkme dar nesibaigė. Nors vėl pradėtos dializės buvo labai varginančios kaip ir pirmąjį kartą, Lina neprarado vilties, kovojo.
„Labai laukiau donoro. Po 1,5 metų trukusių dializių buvau pakviesta kaip kandidatė gauti inkstą tris kartus, bet, deja, nesėkmingai. Galiausiai 4-as kvietimas buvo lemtingas. Gulėdama ant operacinio stalo dėkojau Dievui ir meldžiausi už savo donorą bei jo artimuosius, kad jie sunkią minutę priėmė tokį sprendimą ir aš galėsiu gyventi visavertį gyvenimą“, – dėkingumo neslėpdama pasakoja moteris.
Šiandien, praėjus daugiau nei metams po transplantacijos, Lina jaučiasi puikiai ir džiaugiasi, kad donoro ir jo artimųjų dėka ji vėl gali gyventi taip, kaip nori. Moteris pradėjo sportuoti, sveikai maitintis ir, kaip pati sako, sugrįžo į normalų gyvenimą. „Auginu šunį, pradėjau mokytis, daug keliauju, itin aktyviai dalyvauju „Gyvasties“ veikloje, kuri jungia tokius žmones kaip aš. Galiu pasakyti, kad dabar džiaugiuosi gyvenimu ir mėgaujuosi laisve gyventi“, – su šypsena pasakoja Lina.
