Eglutėmis kvepiančios Kalėdos
Tako Tbilisio universitete studijavo socialinius mokslus, o baigusi studijas nutarė pasisemti patirties užsienyje. Tako niekada nebuvo buvusi Lietuvoje ar kitose Baltijos šalyse, bet visada norėjo nuvykti, tad nusprendė internete paieškoti žinių, kaip su intelekto negalią turinčiais žmonėmis dirbama Baltijos šalyse. Perskaitė, kad Vilniuje yra dienos centras „Šviesa“. Merginai iškart labai patiko, kad šiame centre žmonės su intelekto negalia turi galimybę dalyvauti įvairiose veiklose. Perskaičiusi apie centre nuveiktus darbus Tako panoro pamatyti viską savo akimis ir pati išbandyti, ar iš tiesų tiek daug galima nuveikti su intelekto negalią turinčiais žmonėmis.
Atvykusi į Lietuvą mergina nesėdi rankų sudėjusi. Tako su kitais savanoriais mokosi lietuvių kalbos. „Lietuvių kalba visiškai kitokia negu gruzinų, nėra lengva, bet įdomi, jau galiu pasakyti keletą sakinių, moku pasisveikinti lietuviškai“, – sako mergina.
Ji aktyviai dalyvauja visose dienos centre „Šviesa“ vykstančiose veiklose. Tako terapinės grupės lankytojus mokė gruziniškų šokių žingsnelių ir džiaugėsi, kad visi centro lankytojai susidomėjo gruzinišku šokiu. Mergina kartu su centro lankytojais mezga, lieja žvakes, kai kuriuos moko anglų kalbos. „Dabar labai pakiliai ruošiamės Kalėdoms, vežiojame kalėdines dovanėles į namus tiems, kurie negali ateiti į centrą.“ Tako sako, kad jų aplankyti žmonės džiaugiasi ne tik dovanėlėmis, – arbata, kava, saldainiais, – jiems džiugu, kad juos prisimena, nes tada pasijunta reikalingi, ir patikina, kad kai tik geriau pasijus vėl ateis į centrą.
Tako sako, kad jai labai patinka, kaip Silvijos Bilskytės vadovaujama teatro trupė ruošia kalėdinę programą. Programa pavadinta „Retro“. Kiekviena centro grupė kuria vaizdelį iš praeities: vieni vaizduoja karo laikmetį ir kareivius, kiti praėjusių laikų šventes ir panašiai. Pati Tako programoje nedalyvauja, bet mielai talkina Silvijai.
Tako džiaugiasi, kad Vilniuje, Katedros aikštėje, prasidėjusioje kalėdinėje mugėje parduodami ir centro lankytojų darbeliai: keramika, mezginiai, drožiniai. „Visur aplink taip šventiška, tiek daug šilumos. Mūsų centro lankytojai labai nuoširdžiai džiaugiasi, kad ateina didžioji metų šventė. Būdama tarp jų ir aš panyru į šventinę nuotaiką.“
Gruzijoje Kalėdos švenčiamos sausio mėnesį, o Tako šeimoje didesnė šventė yra Naujieji metai, tad mergina sako Vilniuje pirmą kartą pajutusi, kaip eglutėmis kvepia Kalėdos, koks nuostabus ir jaukus yra pats Kalėdų laukimas. „Man patinka, kad Lietuvoje žmonės per Kalėdas dovanoja vieni kitiems dovanas, puošia namus. Mūsų centras taip pat labai gražiai pasipuošė Kalėdoms. Pastebiu, kad visame mieste žmonės linksmesni. Aš taip pat visiems noriu palinkėti ir jau lietuviškai moku pasakyti: „Linksmų Kalėdų!“
Specialiųjų poreikių turintys žmonės nori pagarbos
Tako pasakoja, kad jau mokydamasi antrame kurse, atlikdama praktiką psichiatrijos klinikoje, ji iš arčiau pažino intelekto negalią turinčius žmones ir kuo daugiau su jais bendravo, tuo jai darėsi įdomiau, tuo labiau norėjosi jiems padėti. „Mums sunku, gal net neįmanoma suprasti, ką šie žmonės iš tiesų jaučia, kiek gali tobulėti, jeigu mes jiems padėsime. Kai rinkausi praktikos vietą, pasiprašiau dirbti į centrą, kurį lanko intelekto negalią turintys žmonės, ir į kliniką, kur jie nuolat gyvena. Vadovavau įvairiai intelekto negalią turinčių žmonių veiklai, padėjau spręsti jiems kylančius sunkumus.“
Paklausta, ar tokiai jaunutei nėra sunku dirbti su sunkią negalią turinčiais žmonėmis, Tako sako: „Mes per mažai pažįstame tokią negalią turinčius žmones.“ Ji tikina, kad ir Tbilisyje, ir Vilniuje turėjo daug progų įsitikinti, kad neįgalūs žmonės – iniciatyvūs, turi įvairiausių gebėjimų, tačiau juos parodo tik tada, kai mes žvelgiame į juos su pagarba, kai pasijunta vertinami.
Tbilisyje dienos centre žmonėms, turintiems specialiųjų poreikių, organizuojamos panašios veiklos kaip ir Lietuvoje: dirbtuvėlėse jie lieja žvakes, dirba medžio darbus. Savo dirbinius centro lankytojai parduoda mugėse. Centro darbuotojai padeda žmonėms, turintiems specialiųjų poreikių, rasti kad ir nesudėtingą, bet tokį darbą, kurį jie gali atlikti savarankiškai, pavyzdžiui, universitete daryti dokumentų kopijas kopijavimo aparatu, restoranuose „McDonalds“ pripūsti balioną paspaudus vos vieną mygtuką.
Artimieji nelanko dvidešimt ir daugiau metų
Tako pasakoja, kad dirbdama klinikoje ji rūpinosi negalią turinčių žmonių teisėmis. „Man buvo svarbu, kad jie gautų kokybiškas paslaugas, tokias, kokias garantuoja mūsų valdžia. Mano, kaip socialinės darbuotojos, pareiga buvo nueiti su jais į parduotuvę, padėti nusipirkti reikiamų daiktų arba maisto už tuos pinigus, kuriuos jie gauna iš valstybės.“
Tako sako, kad ji išgyvena dėl tų žmonių, kurių artimieji, tikri tėvai, nė karto neaplanko per 20–30 metų. Mergina pasakoja, kad dirbdama klinikoje pati skambindavo šiems žmonėms ir prašydavo aplankyti sūnų arba dukrą, pasakodavo, kad jų vaikai jaučiasi labai vieniši ir ilgisi artimųjų.
Dažnai į psichiatrijos klinikas intelekto negalią turintys vaikai arba jau suaugę žmonės patenka po tėvų skyrybų, nes vienai mamai arba tėvui sunkią negalią turintį vaiką prižiūrėti per sunku. „Gruzijoje visuomenė dar nėra pasiruošusi integruoti į visuomenę žmonių, turinčių sunkią negalią. Manau, dar prisibijoma kitokių žmonių“, – sako mergina. Klinikose Tbilisyje gyvena nuo 100 iki 200 žmonių. Tako įsitikinusi, kad tokie žmonės turėtų gyventi mažesnėmis grupėmis, tuomet gautų daugiau dėmesio, o svarbiausia – neprarastų ryšio su savo šeima. Klausiu Tako, ar nepasiilgsta Tbilisio, savo namų. „Kai pasidaro ilgu, vaikštau po senamiestį: man Vilniaus senamiestis labai primena Tbilisio senamiestį, tad pasijuntu tarsi būčiau namuose.“
