Noras vaidinti gyvybingas lyg feniksas

Šiandien, Tarptautinę teatro dieną, iškilmingai kils scenų uždangos. Šiandien dėkosime aktoriams už jų jaudinančią vaidybą, už dvasinį peną, be kurio negalime nei mes, nei juo besidalijantys kūrėjai. Be scenos savo gyvenimo neįsivaizduojanti Inga Filipovič sako, kad jai Teatro diena – ne tik kovo 27-oji. Kiekvienas išėjimas į sceną, kiekvienas susitikimas su žiūrovais jai – šventė.

Inga spektaklyje „Mažasis princas“ suvaidino pagrindinį vaidmenį.<br>„Bičiulystės“ archyvo nuotr.
Inga spektaklyje „Mažasis princas“ suvaidino pagrindinį vaidmenį.<br>„Bičiulystės“ archyvo nuotr.
Be scenos savo gyvenimo Inga neįsivaizduoja.<br>„Bičiulystės“ archyvo nuotr.
Be scenos savo gyvenimo Inga neįsivaizduoja.<br>„Bičiulystės“ archyvo nuotr.
Inga su Vilniaus kamerinio teatro aktoriais.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Inga su Vilniaus kamerinio teatro aktoriais.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Po spektaklio.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Po spektaklio.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Inga spektaklyje „Žiurkiagalviai“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Inga spektaklyje „Žiurkiagalviai“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Ingos nuotrauka kabėjo parodoje „Monroe kailyje“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Ingos nuotrauka kabėjo parodoje „Monroe kailyje“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Aldona Milieškienė

Mar 27, 2017, 1:16 PM, atnaujinta Apr 11, 2018, 10:18 AM

Mažasis princas – vaidmuo, kurį reikėjo prisijaukinti

Pamenate, kaip Antoine᾽o de Saint-Exupéry Mažasis princas prisijaukino lapę? Kiek tai užtruko? Viename pirmųjų savo spektaklių Mažąjį princą suvaidinusiai Ingai irgi prireikė nemažai laiko prisijaukinti, gal tiksliau – savyje užsiauginti Mažąjį princą. Nors stebint spektaklį atrodo, kad šis vaidmuo skirtas būtent Ingai, ji neslepia – susitapatinti nebuvo lengva.

Inga prisimena, kad už „Mažąjį princą“ mokykloje per lietuvių kalbos pamoką gavo dvejetą... „Būdama septintokė negalėjau suprasti, kaip mažas vaikas be tėvų, be suaugusiųjų palydos, be kosmonauto aprangos gali skraidyti nuo vienos planetos prie kitos... Pamenu, perskaičiau tos knygos pradžią ir padėjau. Man nebuvo įdomūs Exupéry „svaičiojimai“, – pasakoja Inga. Todėl, kai įkūrus neįgaliųjų teatro trupę „Be rampos“, režisierius Artūras Šablauskas pirmajam spektakliui parinko būtent „Mažąjį princą“ ir be jokios konkurencijos Ingai paskyrė pagrindinį vaidmenį, ji ne juokais sutriko.

„Tą patį vakarą prisiverčiau iš naujo perskaityti šį kūrinį“, – prisimena mergina. Ir tikina, kad septinta klasė – visiškai netinkamas metas tokiam kūriniui pristatyti. Paaugliai jau nebetiki pasakomis, ir vaikiškos svajonės – ne jiems. O filosofiniams apmąstymams jie dar nesubrendę. „Pamilau šį berniūkštį... Ir kaskart išeidama į sceną pasineriu į tą nuostabią vaikystę, tampu naivi, viskuo besistebinti, besidominti. Ir iki šiol norinti suprasti, ką reiškia ką nors prisijaukinti ir tapti vienas kitam reikalingiems...“

O štai kitas, irgi tarytum specialiai Ingai sukurtas, Coliukės vaidmuo toks artimas netapo. O ir pati pasaka, vos porą kartų parodyta žiūrovams, rampos šviesos daugiau nebeišvydo.

Aktoriniai gebėjimai pradėjo ryškėti vaikystėje

Neįgaliojo vežimėlis, be kurio scenoje Inga nepasirodo, – neatsiejama jos įvaizdžio dalis. „Kai gimiau, mano negalia dar nebuvo pasireiškusi. Niekas net neįtarė, kad turėsiu sveikatos problemų. Būdama 4 mėnesių jau pati atsisėsdavau ir sukiodavausi į visas puses, 7 mėnesių ropojau ir manęs niekas negalėjo pagauti, o būdama 11 mėnesių pradėjau lakstyti. Taip, taip – lakstyti, – į savo vaikystę lydi Inga. – Tiesiog aš tada dievinau bananus ir šliaužiodama koridoriuje pamačiau, kaip mamos brolis valgo bananą. Matyt, nusprendžiau, kad dviem kojom aš jį pasieksiu greičiau negu ropodama keturiomis, todėl atsistojau ir nubėgau. Kai man buvo metukai ir 2 mėnesiai, jau kalbėjau nešvepluodama ir sakiniais.“

Vaikystėje nei kieme, nei darželyje Ingai nekilo jokių bendravimo su kitais vaikais problemų. Ir, ko gero, jau tada pradėjo ryškėti ne tik organizaciniai, bet ir aktoriniai mergaitės gebėjimai. Jai sekėsi suburti vaikus, sudominti išgalvotais žaidimais, paskirstyti vaidmenis. Berniukai su dviračiais važinėdavo po kiemą, lyg vairuotų automobilius, sukeldavo avarijas. O mergaitės būdavo greitosios pagalbos seselės: aprišdavo žaizdas, darydavo dirbtinį kvėpavimą...

Savaitinį darželį Inga lankė su negalios neturinčiais vaikais. Tačiau mokėsi jau nebe Vilniuje, o Prienuose, specialiojoje mokykloje-internate. „Manęs mama nenorėjo leisti į vidurinę mokyklą, nes būtų sudėtinga iki jos nusigauti, be to, baiminosi, kad nepatirčiau kitų vaikų patyčių, – pasakoja Inga. – Mano negalia pasireiškė, kai man buvo pusantrų metukų. Mama pastebėjo, kad kažkas mano kūnui ne taip, ir nuvežė į Antakalnio klinikas. Ten po poros dienų išgirdo retą diagnozę – progresuojantis genetinis susirgimas, Morquio sindromas, IV tipas... Ligi šiol tebelydi jo šleifas: širdies ir plaučių lėtinis nepakankamumas, osteoparozė, katarakta.“

Inga buvo septintokė, kai nukrito nuo sūpynių ir stipriai susižeidė kelių sąnarius. Dvejus metus vaikščioti negalėjo. Medikų prognozės buvo pesimistinės. Tačiau didžiulių pastangų dėka Inga atsistojo ant kojų, išmoko įveikti trumpus atstumus. Vis dėlto iš namų be vežimėlio niekada neišsiruošia. „Dažnai juokaudama sakydavau, kad po traumos tapau pačia laimingiausia mokyklos mergaite. Nors mokykla ir buvo skirta negalią turintiems vaikams, bet jų poreikiams nebuvo pritaikyta ir vaikščioti negalintys mokiniai joje nesimokė. Po traumos buvau pirmoji ir vienintelė, kurią mokyklos berniukai ant rankų nešiojo“, – Inga visuomet mokėjo trūkumuose įžvelgti privalumų, o tragedijas stengdavosi paversti komedijomis.

Scena gelbsti merginos gyvybę

Scena Ingą traukė nuo mažų dienų. Dar mokydamasi Prienuose ji svajojo tapti aktore, dalyvaudavo dramos būrelio, vėliau – teatro studijos veikloje. „Atsimenu, kad būdama, berods, 7 klasėje, pasiūliau mokytojai pastatyti Kazio Binkio „Atžalyną“. Ji suabejojo: toje dramoje daug veikėjų, nesugebėsime, – pasakoja Inga. – Tada sugalvojau, kad mokiniai šioje dramoje galėtų vaidinti mokinius, o mokytojai – mokytojus. Buvo smagu savo scenines jėgas išbandyti su mokytojais, ir tai mus labai suartino...“

Inga neslepia – buvo metas, kai norėjo „užgesinti“ svajonę tapti scenos žmogumi. Bandė piešti, fotografuoti, užsiimti rankdarbiais, floristika, keramika, daile... Bet noras vaidinti – lyg koks feniksas – vis pakildavo iš pelenų... „Man reikia scenos. Joje pamirštu savo negalią, fizinius skausmus, save ir viską, kas yra aplink mane. Į sceną išeinu ne aš, o tas, ko reikia pjesės autoriui, režisieriui, ko laukia žiūrovas. Džiaugiuosi, kad pats likimas mane veda šiuo keliu.“

Scena Ingai teikia ne tik dvasios atgaivą. Ji gelbsti ir merginos gyvybę. „Dėl to, kad norėjau būti scenoje ir dainuoti kaip kiti profesionalūs atlikėjai, teko mokytis dainavimo. Būtent tai man padeda išgyventi. Dėl negalios visi mano vidaus organai vystėsi pagal amžių, o kaulai, raumenys ir sąnariai – ne. Taigi vidaus organams mano kūne vietos mažoka, ir jie kovoja tarpusavyje. Sveiko žmogaus širdis būna tokio dydžio, kaip jo kairės rankos kumštis, o manoji – tris kartus didesnė. Ji spaudžia kitus organus. Nuo 2005 m. mano plaučiai nefunkcionuoja, ir aš kvėpuoju tik diafragma. Tai daryti išmokau būtent per dainavimo pamokas. Kitos merginos laikosi dietos ir kaskart stojasi ant svarstyklių, norėdamos sužinoti, kiek sveria. Aš savo maisto porcijas sumažinu tada, kai tampa sunkiau kvėpuoti (jei nieko nedaryčiau – uždusčiau, nes diafragmai pasidaro mažai vietos)...

Žinios svarbiau už diplomą

Profesionalios aktorinio meistriškumo studijos visada buvo Ingos svajonė. Deja, laiptai, sunkios Muzikos ir teatro akademijos (buvusios Lietuvos valstybinės konservatorijos) durys šią aukštąją mokyklą rateliais judančiai merginai pavertė neįveikiama tvirtove. Inga prisimena, kad pateikdama reikalingus dokumentus, prie jų pridėjo ir neįgalumo pažymėjimo kopiją. Atsakymas buvo tiesmukas – studente ji negali tapti dėl negalios, nes aukštoji mokykla žmonėms su negalia nepritaikyta. Ne mažiau glumino ir kita, tiesa, ne taip atvirai išsakyta priežastis. „Tiesiog... nereikia aktorių su negaliom, ir tiek. Sveiki gali suvaidinti neįgaliuosius, o neįgalieji sveikų – ne. Tai vieno dekano žodžiai, – prisimena Inga. – Buvo liūdna, bet manau, kad turint žinių, o ne diplomą stalčiuje galima ir teatro publiką prisijaukinti.“

Ne be reikalo sakoma, kad kai užsitrenkia durys, atsiveria langas. Taip buvo ir tąkart. Apie sceną svajojantiems neįgaliesiems profesinių žinių pasiūlė suteikti Mažosios teatro akademijos steigėja Ona Pakėnienė. Aukštojo mokslo diplomo ji nežadėjo, tačiau patikino, kad aktorinio meistriškumo, režisūros žinių ir praktinių įgūdžių šios akademijos studentai gaus su kaupu. Tiesa, už šiuos mokslus reikėjo mokėti. Inga prisimena – padėjo tuometis švietimo ir mokslo ministras Remigijus Motuzas, socialinės apsaugos ir darbo ministre dirbusi Vilija Blinkevičiūtė, Neįgaliųjų reikalų departamentas. Dvejus metus trukusios studijos baigėsi A. Ostrovskio spektakliu „Pelninga vieta“.

Vaidina su profesionalais

„Šiemet jau 10 metų, kai baigiau Mažąją teatro akademiją. Po jos dar ieškojau kitų galimybių tęsti studijas, bet ir vėl nepavyko. Taigi nusprendžiau nesikankinti ir tobulintis neakademiškai, – pasakoja Inga. – Po režisieriaus A. Šalbausko netekties buvau pakviesta į Vilniaus kamerinį teatrą...“

Kartu su Ridu Jasiulioniu, Arturu Varnu, Larisa Kalpokaite ir kitais profesionaliais aktoriais I. Filipovič vaidina spektaklyje „Vertėjas“. Jame Inga gavo nebylų vaidmenį. Mergina tikina, kad tik iš šalies jis atrodo paprastas. Kaskart prieš išeidama į sceną ji turi pasidaryti nematomą makiažą (pasak Ingos, „nuogu veidu“ į sceną eiti negalima), nusiimti visus papuošalus, nurinkti atšvaitus nuo vežimėlio ratų. Tačiau ne tai svarbiausia. „Esu Lietuva – maža, nebyli, norinti, kad grįžtų visi išvykėliai, bet negalinti šaukti, nieko negalinti daryti... Ir tik akys išduoda kaip klykiu, be ašarų, nevirptelint nė vienam veido raumenėliui...“

Inga neslepia – kaskart po spektaklio grįžusi namo ištaria: „Kaip gera būti tarp savų. Tarp tų, kurie supranta tavo kalbą. Būti ten, kur nuolat lyja ir ošia pušys... Būti Lietuvoje...“

Kartu su profesionalių aktorių trupe I. Filipovič vaidino ir Agniaus Jankevičiaus režisuotoje pjesėje „Žiurkiagalviai“. Šiame spektaklyje jos monologais žiūrovams pristatomas ir apibendrinamas gana sudėtingas kūrinys. Pasakojimui apie kitoniškus žmones neįgali aktorė suteikė gilesnės prasmės.

Profesionalų apsupta I. Filipovič pasijunta ir filmavimo aikštelėse. Ji yra vaidinusi trijuose užsienio režisierių kurtuose kino filmuose: amerikiečių „Drakono požemyje“, britų „Elžbieta I“ ir skandinavų mitologinėje sakmėje. Inga tikina, kad visi iki šiol atlikti vaidmenys jai labai svarbūs, nors ir ne su visais personažais buvo lengva susitapatinti. „Pamenu, kaip buvo sunku tapti Barbele spektaklyje „Ubagų sala“. Man ta pjesė buvo nepriimtina. O dar teko vaidmuo, kurio netoleravau, – pasakoja mergina. – Režisieriui Titui Varnui nieko nesakiau, kankinausi savyje. Ir tik išeidama į premjerą nustūmiau tą nepatenkintą Ingą į šalį ir pasinėriau į Barbelės gyvenimą. Atsikvošėjau tik spektakliui pasibaigus.“

Inga atvirauja – jai visuomet tenka pozityvūs personažai. „O taip norėtųsi kada nors bent scenoje iškrėst ką nors negera... – šypsosi mergina. – Mėgstu tuos aktorius, kurie savo darbą dirba su meile, scenai atsiduoda visu kūnu, mintimis ir širdimi.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: G. Nausėda Seimo komisijos reikalauja įrodymų