Paskutinis skambutis nuskambėjo ligoninėje
Prieš penkiolika metų Juliana buvo guvi abiturientė, turėjo daug svajonių, planų, tačiau lemtis pabandė sustabdyti merginą pačiu skaudžiausiu būdu... Drauge su bendraklasiais Juliana vyko į paskutinio skambučio šventę, bet ši taip ir neįvyko. Autobusiukas, kuriuo važiavo devyniese, apvirto, septyni keleiviai atsidūrė ligoninėje. Juliana nukentėjo labiausiai, ji liko prikaustyta prie neįgaliojo vežimėlio. „Esu dėkinga savo mamai, kad nepuolė manęs gailėti, pernelyg globoti“, – sako Juliana.
Dar tuomet, kai mergina gulėjo ligoninėje, mama, nesuvokdama tikrosios dukros padėties, jau rūpinosi, kaip pateikti jos dokumentus studijuoti aukštojoje mokykloje. „Ieškojome tokios mokslo įstaigos, kuri būtų pritaikyta neįgaliesiems, judantiems tik neįgaliojo vežimėliu. Tokių mokslo įstaigų pastatų tuomet buvo nedaug. Mums sakydavo, kad vežimėlį į antrą aukštą padės užnešti kiti studentai, bet abejojome, ar jiems neįkyrės tokios pareigos“, – prisimena moteris.
Vilniaus verslo ir teisės kolegija (dabar Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla) buvo įsikūrusi septintajame Spaudos rūmų aukšte, bet buvo įrengtas liftas, tad Juliana apsisprendė studijuoti čia. Į paskaitas merginą vežiodavo mama. Ne tik vežiodavo, bet ir nuolat būdavo drauge. „Mama taip pat galėjo gauti teisininkės diplomą, tačiau mokslas nemažai kainavo, o mokėti už abi mes negalėjome. Todėl po penkerių studijų metų diplomą gavau aš, o mama įgijo daug teisinių žinių“, – šypsosi Juliana. Dabar moteris dirba Rudaminos seniūnijoje inspektore ir džiaugiasi, kad ši jos darbovietė įsikūrusi naujame pastate, kuriame viskas pritaikyta neįgaliems.
Negalia netrukdo meilei
Juliana džiaugiasi, kad negalia nesugriovė gyvenimo. Ji ištekėjusi, augina puikius vaikus. Moteris prisimena, kad, kai susipažino su būsimu savo vaikų tėčiu, dar bendraudama telefonu bandė jam pasakyti, jog negali vaikščioti, tačiau jis nesuprato ar tiesiog neatkreipė dėmesio. „Kai susitikome, Jaroslavas sakė, kad jam mano neįgalumas nėra problema“, – pasakoja Juliana ir džiaugiasi tada labai šiltai priimta būsimo vyro mamos. Kol anyta buvo gyva, ji visą laiką globojo marčią. Mylimas vyras iš pradžių net neįsivaizdavo, kad jųdviejų gyvenimas bus sunkesnis ir sudėtingesnis negu daugelio kitų jaunų šeimų. Bet Juliana ir Jaroslavas mokėsi gyventi drauge.
Šeimos pirmagimis Anielius gimė per Naujuosius metus, kai danguje įvairiausiomis spalvomis žybsėjo naujametiniai fejerverkai. „Sūnelis apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom“, – sako Juliana. Anksčiau ji daugiau rūpindavosi savimi, savo sveikata, o sūnui gimus viskas ėmė suktis tik apie jį. Kol Anielius buvo kūdikis, jį prižiūrėti buvo nesunku, nors prisipažįsta, kad ir ji pati, ir artimieji baiminosi, kaip neįgali mama susitvarkys.
Julianai sunkiausia būdavo nueiti su vaiku į polikliniką, jį maudyti, o kiti darbeliai – malonūs ir nesunkiai įveikiami. Moteris prisimena, kad berniukui pradėjus vaikščioti tapo kur kas kebliau: „Tuomet gyvenome prie judrios gatvės, ten nuolat zujo mašinos, tik nusisuk – ir sūnelis jau bėga į tą pusę... Jis nesuprasdavo, kad aš negaliu bėgti paskui jį.“
Juliana neslepia patyrusi ir psichologinių sunkumų. „Kai su Anieliumi eidavome į žaidimų aikšteles ar parduotuvę, pastebėdavau, kad žmonės nežino, kaip reaguoti į mamą, sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje. Vieni tiesiog šypsodavosi ir stengdavosi padėti, o kiti apsimesdavo, kad nemato, ar nukreipdavo žvilgsnį į kitą pusę“, – atvirauja moteris ir džiaugiasi, kad požiūris į neįgalias mamas pamažu keičiasi. Dabar, kai ji kur nors pasirodo su abiem vaikais, žmonės dažniausiai tiesiog draugiškai jiems visiems nusišypso. „Aš tokia pat mama, kaip ir visos, tik lėčiau judu, man sunkiau patekti į parduotuves ar kitas įstaigas, bet turiu gerus pagalbininkus, – sako ji. – Vaikai nuo pat kūdikystės mato, kad aš šiek tiek kitokia negu jų draugų mamos, bet jaučia, kad juos labai myliu ir tokia pat meile atsako man.“
Sūnus anksti išmoko rūpintis, o iš brolio globoti mamą mokosi ir sesutė. Juliana pasakoja, kad net vykstant į darbą vaikai jai – nepamainomi pagalbininkai. Privažiavus prie seniūnijos, Anielius išlipa iš automobilio ir iš bagažinės iškelia mamos neįgaliojo vežimėlį, paskui, paėmęs sesutę už rankos, nuveda ją į vaikų darželį, o pats keliauja į mokyklą. Pasibaigus pamokoms, Anielius pasiima sesę iš darželio ir abu ateina į mamos darbovietę. „Aš dirbu pusę dienos, tad pasibaigus sūnaus pamokoms visi grįžtame namo“, – dėsto Juliana.
Dabar, kai Anieliui ir Olivijai prasidėjo atostogos, išvažiuodama į darbą Juliana sūnui palieka sąrašą užduočių, kurias abu vaikai turi atlikti. Tie darbeliai nesunkūs: sudėti indus į indaplovę, pasikloti lovas, išsiurbti dulkių siurbliu kambarius, kartais ir lengvus pietukus paruošti. Anielius – atsakingas vaikas, stengiasi mamai padėti.
Naujas namas – pritaikytas šeimininkei
Juliana džiaugiasi, kad šeima neseniai persikėlė į nuosavą namą. „Pasistatėme jį gana greitai, per trejus metus. Daug darbų savo rankomis padarė mano vyras, padėjo jo tėvai, talkininkai, o aš visiems virdavau valgyti“, – prisimena moteris.
Naujas Julianos ir Jaroslavo namas vieno aukšto, bet erdvus. Kiemas išklotas trinkelėmis, kad juo patogiai galėtų judėti šeimininkė. Apgalvojo šeima ir įvažiavimą į garažą, įrengė elektrinius vartus. Namo vidus taip pat pritaikytas: virtuvėje įtaisyta Julianai tinkamo aukščio plautuvė, viryklė, spintelės, vonios kambaryje priderintas dušas. Visko net neišvardysi, bet specialių patogumų kasdien reikia tikrai daug.
Įsirengti namą kainuoja brangiai, o įsikurti taip, kad būtų nesunku judėti neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiai jo šeimininkei, pinigų reikia kur kas daugiau negu įprastai. „Prašėme lengvatinės paskolos, tačiau susumavo mano ir vyro atlyginimus, dar močiutė buvo dovanojusi žemės lopinėlį, ir pasirodėme netinkami gauti lengvatinę paskolą“, – aiškina Juliana.
Bet šeima rankų nenuleido ir namus susikūrė be pagalbos. „Labai norėjome turėti tokius namus, kad vaikai galėtų po juos lakstyti, o aš laisvai važinėčiau neįgaliojo vežimėliu“, – sako moteris.
Noriu, kad visur tviskėtų švara
Naujajame name didžiausias Julianos rūpestis – tvarka. „Esu pedantė, labai mėgstu tvarką ir švarą. Namas nemažas, tad tik spėju suktis. Viename namo kampe dulkes nuvalau, o kitame jų jau prisirenka, juk aš judu lėčiau negu kitos moterys“, – juokaudama skundžiasi Juliana ir pasakoja, kad Jaroslavas pasirūpina vyriškais darbais. Žmona neslepia vyrui papriekaištaujanti, kad jis galėtų padėti daugiau, tačiau giliai širdyje moteris patenkinta, kad jis nelaiko jos silpna ir nepuola perdėtai globoti.
Juliana džiaugiasi, kad visiems šeimos nariams gera būti kartu. Per atostogas šeima važiuoja prie jūros, o savaitgaliais vasarą savo kieme prisipučia baseiną ir sulipa į jį visi keturi. „Kai lauke šalta, visi susėdame pasižiūrėti animacinio filmo, nors dažniausiai vaikai žiūri filmuką, o mes su vyru kalbamės. Jis ilgai dirba, todėl džiaugiamės galėdami pabūti kartu“, – šypsosi moteris.
Juliana džiaugiasi, kad turi nuostabią šeimą, dirba. Net sunkiausiomis dienomis, kai sveikata pablogėja, išlieka optimistė ir dėkoja Dievui, kad neleido nusivilti gyvenimu. Ji mielai dalijasi svarbiausiomis taisyklėmis, kuriomis nuolat vadovaujasi: „Daryk šiandien tai, ko kiti nenori – rytoj gyvensi taip, kaip kiti negali“, „Vaikai – gyvenimo variklis“, „Vaikai – gyvenimo gėlės, kurios auga taip, kaip jas prižiūri“.
