Muziką nustelbė polinkis rankdarbiams
Lina pasakoja, kad akių ligą kataraktą ji atsinešė gimdama. „Vaikystėje dūkdama su vaikais nesupratau, kiek aš matau. Kai pradėjau lankyti darželį, nebuvo tiflopedagogų ir iš viso nelabai kas suprato, kaip dirbti su prasčiau matančiais vaikais“, – pasakoja Lina.
Moteris gerai atsimena akimirką, kai pirmą kartą apėmė keistas jausmas, kad kažkas negerai. Auklėtoja, susodinusi vaikus prie stalo, kažką rodė ir liepė piešti, o Lina nematė, nei ką rodo, nei kaip siūlo dirbti.
Pirmoje klasėje vaikų akis tikrindama akių gydytoja pastebėjo, kad Lina ir dar viena mergaitė mato prasčiau nei jų bendraamžiai. „Mus abi susodino į pirmą suolą, mokytoja lentoje rašė didelėmis raidėmis, tad didelių sunkumų kaip ir nejaučiau“, – prisimena moteris. Bet 1975-aisiais, kai Lina dar lankė pradines klases, Vilniuje atsidarė Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių vaikų mokykla (dabar – Aklųjų ir silpnaregių centras), ir Linos tėvai nutarė, kad ten mergaitei mokytis bus lengviau. Naujoje mokykloje Linai išties buvo kur kas patogiau, išmoko ji ir Brailio rašto.
Besimokydama su aklaisiais ir silpnaregiais vaikais, kartu baigė muzikos mokyklą. Lina gerai skambino pianinu, turėjo puikų balsą, tad baigusi vidurinę išvažiavo į Panevėžį, į tuo metu veikusią Jono Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Baigė ją ir įsiliejo į „Vilniaus“ choro kolektyvą. Dvidešimt metų jame dainavo, bet paskui nusprendė, kad jos sopranui laikas pailsėti, o jai pats metas pradėti naują veiklą – studijuoti socialinius mokslus. Įgijusi bakalauro diplomą siekė magistro laipsnio.
Baigusi studijas pradėjo dirbti pagal specialybę – socialine darbuotoja Vilkpėdės socialinių paslaugų centre – ir lankyti rankdarbių būrelį, kuriame nereges ir silpnareges rankdarbių mokė tautodailininkė Elena Joneliūkštienė. Kai ši išėjo, nuo 2001-ųjų būreliui pradėjo vadovauti Lina. Moteris pasakoja, kad rankdarbiai ją lydėjo visą gyvenimą. Nerti Lina pradėjo dar būdama paauglė. „Mano mama, išmokusi iš savo mamos, audė dailias juostas, nėrė nėrinius.
Namuose buvo pilna siūlų, tad mamos pamokyta pradėjau megzti. Neprimačiau, bet mano pirštukai buvo labai jautrūs. Nors iš pradžių nuleisdavau ne tą akį, mezgiau kreivai, bet išvargau pirmą megztinį, o paskui perpratau šį meną ir pajutau, kad galiu išmegzti įvairiausius raštus“, – prisimena tautodailininkė. Bėgant metams Lina įvaldo vis daugiau rankdarbių kūrimo technikų ir mielai dalijasi jomis su klubo „Vaivos juosta“ narėmis.
Darbelį būtina jausti
Parodose ir mugėse pamatę Linos vadovaujamų regėjimo negalią turinčių klubo „Vaivos juosta“ moterų darbus, žmonės negali atsistebėti: „Negi šiuos originalius raštus išmezgė neregės ir silpnaregės? Kaip joms tai pavyko?“ Klausia ir negali atsistebėti moterų kruopštumu, kantrybe pirštais pajusti tai, ką kiti mato.
Rankdarbių klubą nuolat lanko 12 narių, dar kelios – rečiau. „Vaivos juostoje“ nematančios ir silpnai matančios moterys audžia gobelenus, neria ir mezga staltieses, veja vytines juostas, siuva skiautinius, drabužius, žaislus. Prie jų mielai prisijungia ir regėjimo negalios neturinčios Vilkpėdės gyventojos, norinčios įdomiai praleisti laisvalaikį, ką nors naudingo nuveikti.
Lina pasakoja, kad kartą atėjo moteris, kurios regėjimas labai silpnas, ir prisipažino, kad mama jos nė dygsnelio siūti neišmokė. Manė, kad vos matanti dukra vis tiek to negebės, ir nutarė mergaitės nevarginti. Lina naujai klubo narei pažadėjo, kad išmokys ją ir sudygsniuoti audinį, ir susiūti. Pirmuosius dygsnelius jos siūdavo, ardydavo ir vėl siūdavo drauge. „Nepatikėsite, praėjusią vasarą ši moteris susiuvo didžiulį skiautinį“, – džiaugiasi Lina.
Būrelio vadovė sako, kad kokios nors ypatingos technikos, kuri padėtų neregiams ir silpnaregiams kurti rankdarbius, nėra. „Jeigu siuvant skiautinį kuriai būrelio narei sunku nusiūti lygią siūlę, paimame du kartono gabalėlius, apgaubiame juos medžiagėle, ją gražiai sudaigstome, paskui tuos gabalėlius suglaudžiame ir duodame nereginčiai klubo narei susiūti. Puikiausiai pavyksta, o paskui susiūtas skiauteles jungiame į ornamentą.“
Apie būrelio moterų darbus Lina gali pasakoti ilgai, bet knieti sužinoti, kaip ir kada ji atrado dar vieną labai prasmingą užsiėmimą – liečiamųjų knygelių kūrimą.
Numegztos eilės ir poetų autografai
Lina atvira, liečiamąsias, arba taktilines, knygutes sugalvojo ne ji. Šią idėją ji pasiskolino iš suomių. Jos tokiomis knygelėmis stengiasi sudominti nereginčius vaikučius. „Neregiui vaikui lygus knygos paviršius – nebylus, net palietęs gražiausias iliustracijas jis nepatiria jokių emocijų. Liečiamosios knygelės leidžia pirštukais apčiuopti ir suvokti, kaip atrodo saulutė, mėnulis ar pelytė, kokį įspūdį kelia rūkas. Jos visiškai nematantiems vaikams praveria duris į pasaulį.“
Noras sukurti liečiamąją knygelę patiems mažiausiems, tokią, kokią pamatė ir pačiupinėjo Lietuvos aklųjų bibliotekoje surengtoje parodoje, Linai nedavė ramybės. „Tuo metu studijavau Vilniaus edukologijos universitete. Politikos mokslus dėstė Liutauras Degėsys. Kurso kuratorė mums šnipštelėjo: „Jis ir poetas, jeigu norit, nusipirkite jo knygą ir paprašykit autografo.“ Lina susirado dėstytojo poezijos knygelę vaikams ir susižavėjo be galo žaismingu eilėraštuku „Kandis“, nusprendė jį perkelti į taktilinę knygelę. Išstudijavusi kandies išvaizdą pradėjo dirbti.
Kandį, kuri puikuojasi pirmame knygutės puslapyje, Lina numezgė. Šalia užrašyta trumputė eilėraščio ištrauka Brailio raštu ir didelėmis reginčiųjų raidėmis. Kitame puslapyje – siūlų kamuoliukas ir į jį įlindusi knygelės veikėja. Dar kitame puslapyje aprengė kandį megztais drabužėliais, o dar toliau pakvietė vabzdį į kambarį tarp didelių baldų, kad vaikai suvoktų, kokia išties mažytė toji kandis. Kai baigė knygelę megzti ir siūti, Lina pamanė, kad vaikams būtų įdomu sužinoti ir kas gi parašė eilėraštuką apie kandį, apčiuopti poeto autografą. „Nematantis vaikas net įsivaizduoti autografo negali, o knygelėje galėtų paliesti ir suprastų, ką reiškia šis žodis“, – aiškina kūrėja.
Liutaurui Degėsiui labai patiko ir knygelė, ir Linos mintis pabaigoje išsiuvinėti jo parašą. Po šios knygelės iš Linos rankų ėmė keliauti ir kitos: „Kačpėdėlė“ (kartu su „Kandimi“ ji pripažinta geriausia Aklųjų bibliotekos skelbtame liečiamųjų knygelių konkurse), vėliau „Kiškis“, „Pelytė“. Knygelės apie kiškį viršelyje pavadinimas išsiuvinėtas didelėmis raidėmis. Linos numegztą kiškį galima iš visų pusių apžiūrėti ir vėl padėti į vietą. Galima jį nurengti ir aprengti, nes knygelėje yra drabužių spinta, o joje – kiškio drabužėlių... „Kiškį“ ir „Pelytę“ Lina sukūrė su bendraautore – savo dukra Gluosne.
„Gal knygučių kūryba yra mėgstamiausias Jūsų užsiėmimas?“ – klausiu, bet Lina sako, kad ji iš prigimties mezgėja, nėrėja. Nėrinys visada šalia, kad ir kur ji važiuotų, ką veiktų. Dukrą gražiausiais savo nėriniais puošia ir vyrą apmezga. Turi Lina ir dar vieną pomėgį – ji lanko Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų klube veikiančią šokių studiją. „Tik vyro vis neprikalbinu šokti“, – šypsosi ji. Atsisveikindama moteris prisipažįsta, kad visada, kad ir ką būtų dariusi, stengėsi parodyti kitiems, jog ir prasčiau matantis žmogus gali gyventi tokį gyvenimą, apie kokį svajoja.
