Profesorius, dovanojęs gyvenimą
„Kai gimiau, gydytojai sakė, kad negyvensiu, nes turiu įgimtą širdies ydą“, – pasakojimą pradeda Ana. Tokiai kolegų nuomonei paprieštaravo profesorius Vytautas Sirvydis. Jis mergaitei širdelę operavo net keturis kartus. Paskutinį kartą – kai jai buvo septyneri. Mergina džiaugiasi, kad gyvenimas suvedė su tokiu puikiu mediku ir žmogumi. Prisimena, kaip profesorius ateidavo pas ją į palatą, o ji imdavo V. Sirvydį už rankos ir prašydavo paskaityti pasaką, kartais jiedu drauge net bėgiodavo ligoninės koridoriumi. „Man jis buvo ne chirurgas, kurio būčiau bijojusi, bet pats geriausias žmogus, tarsi iš pasakos. Visi profesorių supantys gydytojai buvo nuostabūs“, – prisimena Ana.
Prireikė laiko atsigauti po operacijų, o ir sveikatą reikėjo saugoti, todėl pirmą klasę mergaitė baigė mokydamasi namuose. „Augdama nesijaučiau kitokia – bėgdavau, lėkdavau paskui draugus ir stebėdavausi, kodėl mama dėl manęs visą laiką nerimauja, kodėl nuolat veda pas gydytojus tikrintis sveikatos“, – prisimena ji. Antroje klasėje mergaitė pusę mokslo metų mokėsi namie, o antrą pusę jau praleido mokykloje su bendraamžiais. „Man labai trūko draugų, veiklos, tad pradėjusi lankyti mokyklą, kaip visi vaikai, jaučiausi labai laiminga“, – pasakoja mergina.
Anos sveikata tai pagerėdavo, tai suprastėdavo. Kai pervargdavo, per daug prisibėgiodavo, mergaitės lūpos dėl širdies nepakankamumo pradėdavo mėlti. Bendraklasiai tai pastebėję bėgdavo pas jos mamą, kuri dirbo toje pat mokykloje, ir rėkte rėkdavo, kad Anuškai bloga. Mama nesutrikdavo, Ana – taip pat, abi gerai žinojo, kad gali taip nutikti. Merginos lūpos dėl nuovargio ir šiandien pamėlsta.
Ieškoti savęs – į Islandiją
Ana pasakoja, kad sveikatos sutrikimai jai netrukdo gyventi įdomaus ir judraus gyvenimo. Baigusi mokyklą ji išvyko į Islandiją. „Mama mane labai globojo, o aš norėjau įrodyti sau ir kitiems, kad galiu savo gyvenimą tvarkyti pati ir jokios pagalbos ar priežiūros man nereikia“, – sako Ana. Apie savo planus mergina mamai nieko nesakė. Tik išlipusi iš lėktuvo paskambino, kad namo grįš per Kalėdas, nes dabar ji Islandijoje. „Mamą ištiko šokas, o aš savo žodį ištesėjau, Kalėdoms parskridau namo“, – pasakoja Ana.
Kodėl pasirinko Islandiją? Turėjo draugą, kuris ją ir išsivežė į šią šalį. Nors jiedu greitai išsiskyrė, Ana ten gyveno ir dirbo dvejus metus. Mergina nemokėjo anglų kalbos, o vokiškai tuomet kalbėjo silpnai. Tačiau prabėgus dvejiems metams, ji jau galėjo pasigirti, kad ne tik laisvai kalba angliškai, vokiškai, bet ir islandų kalba.
Toje šalyje Anos sveikata pagerėjo. „Man tiko ir klimatas, ir islandų gyvenimo būdas. Lietuvoje mes skubame, lekiame ir savo gyvenimą paverčiame lenktynėmis, per kurias visuomet bijome prasčiau už kitus pasirodyti. Islandai viską daro lėtai, ramiai. Jie moka mėgautis gyvenimu, geba įsiklausyti į save ir kitus. Ten net mūsų hipiai atrodo darboholikai“, – įspūdžius pasakoja mergina. Ne tik islandų ramybė gerai veikė Aną – tenykščiai medikai puikiai rūpinosi jos sveikata. Jie iš Lietuvos parsisiuntė jos sveikatos istoriją, konsultavosi su Lietuvoje Aną prižiūrėjusias gydytojais, stebėjo merginą, skyrė jai reikalingų vaistų. Lietuvę taip sužavėjo Islandijos gamta, kad panoro parašyti knygą apie šią šalį.
Tačiau Islandiją taip pat ištiko krizė, sumažėjo Anai tinkamų darbų ir mergina išvyko. Nutarė pagyventi Londone, tačiau šiame didžiuliame mieste jai buvo pernelyg sunku. Ten visi skuba, lekia. Kai Londone pašlijo Anos sveikata, tenykščiai medikai sakė nesuprantantys, kuo ji serga, ir nežinantys, kaip ją gydyti. Baimindamasi, kad negaus jai reikalingos gydytojų priežiūros, Ana grįžo į Lietuvą.
Draugystė, kuri įkvepia
Dar prieš parvažiuodama Ana internetu susipažino ir susidraugavo su Vaiva Dulevičiūte. Mergina džiaugiasi radusi geriausią draugę. „Vaida juda neįgaliojo vežimėliu, bet mums tai netrukdo. Drauge esame patyrusios begalę nuotykių. Kartais atsisėdu Vaivai ant keliu ir sakau: „Varom!“ Ir ji būna laiminga, kad gali vežti mane. Mano svoris nedidelis, tad jai nesunku, bet ne tai svarbiausia. Vaiva pasijunta stipri. Ne aš, o ji mane veža“, – džiaugiasi Ana.
Bendraudama su Vaiva, mergina susipažino ir su daugeliu kitų neįgalių, vežimėliais judančių jaunų žmonių. „Susižavėjau jų optimizmu, meile gyvenimui, aktyvumu“, – neslepia ji. Kartu su judėjimo negalią turinčiaisiais mergina plaukė baidarėmis, kartu važiuoja į jų renginius. Ana labai mėgsta fotografuoti, tad iš kiekvieno renginio parveža krūvas nuotraukų, jas tuojau pat internetu siunčia draugams.
Ana užaugo jautri mergina, todėl mielai laiką leidžia su vaikais, likusiais be tėvų globos. Kai tik gali, pasiima jų į renginius pas savo draugus. „Noriu, kad vaikai, kurie augo probleminėse šeimose ir nepasitiki savimi, matytų, kaip aktyviai, linksmai ir išradingai gyvena žmonės, kurie negali vaikščioti“, – sako mergina ir priduria, kad jos draugai, judantys neįgaliųjų vežimėliais, motyvuoja veikti ir ją pačią, ir jos globojamus vaikus. „Grįžusi į Lietuvą buvau pasidariusi tikra namisėda. Darbas–namai ir viskas, o Vaiva ir jos bičiuliai mane išjudino. Jie mane įkvepia, yra man pavyzdys. Kai būna sunku, pagalvoju, kad jiems dar sunkiau, bet jie neatsisako savo svajonių, siekia užsibrėžtų tikslų. Tad kodėl aš negaliu?“ – mintimis dalijasi Ana.
Mergina tikina, kad būdami visi kartu, draugai nekreipia dėmesio į tai, ką gali, o ko ne. „Kai susiduriame su kliūtimi, nesigėdiname prašyti žmonių pagalbos. O jie, matydami, kad mes linksmai šypsomės, ne tik mums padeda, bet ir patys pralinksmėja. Mudvi su Vaiva laikomės tradicijos kasmet apsilankyti Operos ir baleto teatre. Kartą ten esame patyrusios ir nuotykį. Vaivą kėlė keltuvu, o aš ėjau šalia ir juokaudama pasakiau: „Kai leisimės žemyn, aš sėsiu į vežimą.“ Tuokart Vaivai padedantis vaikinas nesuprato, kad juokauju, ir net pažaliavo iš pykčio, nes pamanė, kad mudvi jį apgaudinėjame. Juokas išlaisvina ir daro pasaulį gražesnį“, – šypsosi mergina.
Nuo to laiko, kai Anai buvo atlikta paskutinė širdies operacija, praėjo 20 metų. Gydytojai sako, kad merginai širdelę vėl reikės koreguoti, bet ji kol kas jaučiasi puikiai ir medikų pagalbos atsisako. Ana žino, kad turi saugoti sveikatą, be to, ji nuoširdžiai dalijasi gerumu, o šis grįžta ir gydo ją bei supančius žmones.
