Iš atminties išniro patirti išgyvenimai
Kauno krašto nefrologinių ligonių draugijos „Kauno Gyvastis“, vienijančios žmones, patyrusius įvairių organų transplantaciją ar laukiančius jos, pirmininkė Irma Juodienė sako, kad šis filmas itin jautrus, paliečiantis giliausias širdies kerteles. Ypač ši juosta paveikia tuos, kurie jau išgyveno šį etapą ar ruošiasi organo transplantacijai.
„Filmas nuostabus, pati idėja sugretinti netekties skausmą ir viltį – įkvepia. Manau, kad filmo statytojas ir idėjos autorius arba turi tokią patirtį, arba labai subtiliai išnagrinėjo situaciją, kuri tikrai nekasdienė. Man asmeniškai tai buvo labai jautrus filmas, žiūrėjau jį ir kaip mama, turinti 18 metų sūnų, ir kaip pacientė, kažkada laukusi organo transplantacijos. Tai tikrai puikus filmas, padedantis pažinti ir suprasti organų donorystę“, – įspūdžiais dalijasi Irma, jau 18 metų gyvenanti su persodintu inkstu.
Moteris pasakoja, kad labiausiai filme žavėjosi atskleistu sunkiu medikų darbu, įžvalgiai parodytu emociniu ištvermingumu – kai bandai išsaugoti gyvybę, bet staiga tenka kalbėtis su mirštančiojo artimaisiais, kad išgelbėtų kitą žmogų, paaukodami organus donorystei.
„Kauno Gyvasties“ pirmininkei antrina ir Vilhelmas Rutulis, kuris jau daugiau kaip metus gyvena su persodintu inkstu. Vyras sako, kad filmas jam dar kartą parodė, koks kilnus, sudėtingas bei skubos reikalaujantis yra medikų ir kitų su transplantacija susijusių tarnybų darbas. Šie žmonės, nepaisydami asmeninių problemų bei išgyvenimų, privalo kasdien kovoti su mirtimi ir atiduoti visas jėgas gelbėdami gyvybę.
Vilhelmas sako, kad itin skaudu buvo stebėti donoro šeimos apsisprendimą paaukoti savo vaiko organus, jų kančią ir suprasti, jog kiek daugiau nei prieš metus viena šeima Lietuvoje taip pat išgyveno dėl artimojo netekties, bet skaudžioje akistatoje nutarė paaukoti organus ir to sprendimo dėka vyras dabar gali gyventi visavertį gyvenimą.
„Žiūrėdamas filmą išgyvenau labai daug. Buvo nostalgiška viską prisiminti, dar kartą apsvarstyti savo paties patirtį“, – pasakoja V. Rutulis.
Tikslus ir jautrus filmas apie donorystę
Katell Quillévéré juosta „Dovanoju širdį“ – tai skausmas, kančia, gyvenimas, mirtis, darbas ir džiaugsmas tuo pačiu metu. Filmo siužetas pristato organų donorystę plačiąja prasme: pasakojama apie donoro gyvenimą ir mirtį, apie medikų asmeninius išgyvenimus ir sunkų darbą donorystės bei transplantacijos procese, apie recipiento taikymąsi su mirtimi, nes išgyventi be reikiamo organo tampa neįmanoma.
Filme pristatomas jauno vaikino Simono gyvenimas ir mirtis po automobilio avarijos, jo tėvų skausmas bei kilnus apsisprendimas aukoti sūnaus organus donorystei. Tuo pat metu pasakojama ir antra siužeto linija. Joje – du jau suaugusius vaikus turinti moteris, kuriai skubiai reikalinga širdies persodinimo operacija. Moteris žino, kas jos laukia, ir ruošiasi mirti. Filme itin jautriai atskleidžiamas gyvenimo trapumas bei neįkainojamos dovanos vertė viltį gyventi jau praradusiai pacientei.
Taip pat nepamirštama ir medikų misija bei sunkus darbas organų donorystės procese. Viso filmo metu protarpiais vaizduojamas asmeninis gydytojų bei kitų darbuotojų gyvenimas, jų problemos, atsidavimas bei atsakingas darbas.
Šio donorystę propaguojančio filmo kulminacija – džiaugsmas turėti galimybę gyventi. Po širdies operacijos pabudusios moters akyse – visa dar jos laukianti ateitis ir begalinė laimė, atsispindinti jos ašarose.
Filmas informatyviai pasakoja apie donorystę, dar atviriau ją vaizduoja – itin iškalbingos operacinės scenos, vaizduojančios širdies transplantaciją. „Kauno Gyvasties“ pirmininkė I. Juodienė sako, kad šis filmas padeda geriau suprasti mirusiųjų artimuosius, kurie sunkią gyvenimo akimirką pasiryžta paaukoti mylimųjų organus, įvertinti sunkų medikų darbą bei jautriai suvokti šiandienos trapumą, kai tarp gyvenimo ir mirties egzistuoja tik plonytė, bet kada nutrūkti galinti gija. Švietimas – itin svarbu
Nors organų donorystės situacija Lietuvoje gerėja, palyginti su tuo, kas buvo prieš 10 metų, vis dėlto ši tema vis dar išlieka viena jautriausių. Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė sako, kad vykdomos įvairios švietimo programos – paskaitos, susitikimai, viktorinos, protmūšiai ar organizuojami mokinių piešinių konkursai – padeda visuomenės nariams geriau suprasti organų donorystės svarbą, dažnai skatina šia tema kalbėtis ir su savo artimaisiais ar draugais.
„Šis filmas – puikus pavyzdys, kaip informatyviai, jautriai ir vaizdžiai galima papasakoti apie donorystę bei jos svarbą kiekvieno gyvenime. Niekada negali žinoti, kada gali nutikti nelaimė mūsų artimiesiems – ar tai būtų smegenų mirtis, ar liga, dėl kurios būtų reikalingas naujas organas. Toks filmas galėtų būti įtrauktas į mokymo programas, nes, neabejoju, daugelis, grįžę namo, aptarinėjo jį su šeimos nariais, draugais, o gal net ir bendradarbiais. Tai tikrai skatina visuomenės sąmoningumą bei kalbėjimą šia tema viešojoje erdvėje“, – svarsto A. Degutytė.
Moteris priduria, kad tokio pobūdžio švietimas apie organų donorystę yra itin efektyvus, nes gali pasiekti skirtingo amžiaus auditoriją. Juk mokinių piešinių konkursas paliečia tik moksleivius, jaunimą, o filmas gali būti pristatomas tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms.
Donorystės situacija Lietuvoje
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, 2017 m. Lietuvoje dviejuose transplantacijos centruose – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose – atlikta 100 organų ir audinių (ragenų) transplantacijų. 48 recipientams persodinti mirusių donorų inkstai, penkiems – gyvų donorų inkstai. Šiemet atliktos 5 širdies, 14 kepenų, 1 plaučių transplantacija. 27 recipientams persodintos donorų ragenos. Galima pasidžiaugti, kad savo sutikimą gauti donoro kortelę ir po mirties paaukoti savo organus sunkiai sergantiems ligoniams yra pasirašę 24 686 Lietuvos gyventojai, iš jų 16 145 moterys ir 8541 vyras.
Šiuo metu organų ir audinių (ragenų) transplantacijos laukia 368 žmonės, tačiau iš jų 99 laikinai negali būti recipientai, t. y. jiems dėl tam tikrų medicininių priežasčių šios operacijos atlikti negalima. Inksto persodinimo laukia 157 žmonės, kasos ir inksto komplekso – 7. Širdies transplantacija būtina 40 žmonių, plaučių – 10 žmonių. Širdies ir plaučių komplekso persodinimo laukia 3 žmonės, kepenų – 69 žmonės. Donoro ragenų laukia 82 žmonės.
