Apie apsaugoto būsto programų įgyvendinimą Lietuvoje, galimas problemas bei lūkesčius, kalbamės su vienu iš programos iniciatorių, Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių bendrijos vadovu Vaidotu Nikžentaičiu.
Kas yra apsaugotas būstas, kodėl apsaugoto būsto programa svarbi žmonėms su psichikos negalia?
Apsaugotas būstas – tarsi pusiaukelės namai, kur psichikos negalią turintys žmonės įsikurtų tam tikram laikotarpiui, kol būtų pasirengę gyventi savarankiškai. Čia tie, kurie ilgą laiką yra praleidę ligoninėse ar globos įstaigose, specialistų prižiūrimi mokytųsi įveikti naujo gyvenimo iššūkius bei krizes.
Dalis psichikos negalią turinčių žmonių, šiuo metu besiglaudžiančių institucijose, suteikus tinkamą pagalbą galėtų grįžti į bendruomenę. Tiesiog jiems kurį laiką reikėtų teikti tam tikrą pagalbą tvarkantis buityje, susigrąžinant prarastus įgūdžius.
Panašios programos jau veikia daugelyje Europos šalių. Jos skirtos žmonėms, kurie nori grįžti į bendruomenę, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių dar negali tvarkytis savarankiškai.
Ar būtų norinčiųjų gyventi apsaugotame būste?
Apklausėme žmones su psichikos negalia įvairiuose Lietuvos regionuose. Vien Vilniuje norą gyventi apsaugotame būste pareiškė apie šešias dešimtis žmonių. Esama tokių ir mažesniuose miestuose – pavyzdžiui, Mažeikiuose dalyvauti apsaugoto būsto programoje panoro septyni.
Šiems žmonėms reikėtų nedidelės paramos įsitvirtinant bendruomenėse: būstas, didesnė ar mažesnė įvairių sričių specialistų, daugiausia – socialinių darbuotojų, pagalba.
Europoje esama įvairių apsaugoto būsto modelių, mums lieka nuspręsti, kurį iš jų rinktis Lietuvoje.
Trumpai pristatykite šiuos modelius.
Pagal savarankiškumo lygmenį apsaugoto būsto programos skirstomos į apsaugotus butus ir grupinio gyvenimo namus.
Lietuvoje kol kas kalbame apie apsaugotus butus, kurie būtų nuomojami tiek iš privačių žmonių, tiek iš savivaldybių. Juose gyventų po keletą žmonių, prižiūrimų specialistų komandos. Svarbu nustatyti tam tikrus kriterijus, kuriais remiantis žmonės su psichikos negalia būtų priimami gyventi apsaugotame būste. Be to, svarbu žinoti, kiek ir kokių specialistų pagalbos jiems reikės.
Kokie tie kriterijai?
Kiekvienam žmogui jie nustatomi individualiai. Tačiau esama ir bendrų – pavyzdžiui, žmogus su negalia, norintis apsigyventi apsaugotame būste, būtinai turėtų reguliariai vartoti jam skirtus vaistus, bendradarbiauti su profesionalų komanda, tam tikru nustatytu laiku grįžti į namus, nevartoti alkoholio ir panašiai.
Be to, žmogus su psichikos negalia privalėtų dalyvauti įvairiose reabilitacijos programose, taip pat turėti alternatyvą, kur grįžti pasibaigus apsaugoto būsto programai – tai galėtų būti socialinis būstas, šeima, artimieji, jei tokie yra, ir kita. Užsienio šalių patirtis rodo, kad vertinamas ir amžiaus kriterijus. Be to, dauguma nuomojamų būstų skirti vien tik vyrams arba vien tik moterims. Kai kuriais atvejais juose apgyvendinamos ir poros. Kaip rodo patirtis, net Vakarų valstybėse ne visi norintieji į tokias programas patenka.
Su kiekvienu apsaugotame būste apsigyvenančiu žmogumi turėtų būti sudaromas kontraktas, kuriame apibrėžiamos vidaus tvarkos taisyklės. Aptariamas maisto pirkimas, gaminimas, kambarių tvarkymas, veiklos laisvalaikiu, naminių gyvūnų laikymas, elgesys su profesionalų komanda, atsakomybė už naudojamus baldus bei įrangą, taupymas ir kiti svarbūs dalykai.
Tam tikrus įsipareigojimus prisiima ir specialistų komanda. Kiekvienam, apsigyvenančiam apsaugotame būste, turėtų būti skiriamas atvejo vadybininkas, kuris koordinuotų reabilitacijos programą.
Kas trukdo apsaugoto būsto programas pradėti įgyvendinti jau dabar?
Atsakymas paprastas: trūksta lėšų. Bendruomenėje teikiamos paslaugos visada brangesnės. Bandėme apskaičiuoti – kiek galėtų kainuoti vieno žmogaus išlaikymas apsaugotame būste mėnesiui, metams?
Kaip žinia, vienam sunkią ir vidutinę psichikos negalią turinčiam žmogui išlaikyti institucijose valstybė per mėnesį skiria nuo 150 iki 200 eurų. Be to, globos įstaiga dar išskaičiuoja tam tikrą dalį iš to žmogaus gaunamos valstybės paramos – pensijos, pašalpos. Kai kuriais atvejais ši suma sudaro iki 80 proc. jo gaunamų lėšų.
Apsaugotame būste ši suma galėtų siekti ir 400 eurų. Tačiau lazda visada turi du galus; derėtų įvertinti ir tai, kad po dvejų metų – tiek paprastai trunka apsaugoto būsto programa – žmogui bus suteikta galimybė grįžti į bendruomenę, gauti socialinį būstą, susituokti, gyventi savarankiškai. Tuo tarpu globos įstaigose kai kurie žmonės praleidžia visą gyvenimą.
Praktika rodo, kad labai nedaug žmonių iš globos institucijų išleidžiami gyventi savarankiškai. Tenka dalyvauti įvairiose apklausose bei tyrimuose – remiantis jais, iš vienos globos įstaigos į bendruomenę per metus vidutiniškai grįžta po 2‒4 žmones. Žinant, kiek žmonių su negalia šiuo metu gyvena įvairiose institucijose, tai – lašas jūroje. Be to, šiuo metu vyksta globos institucijų reforma, jos pertvarkomos. Nauji žmonės į globos įstaigas beveik nepriimami. Žmogui su negalia gauti socialinį būstą sunku, laukiančiųjų eilės – milžiniškos. Tokiu būdu atsiranda vis daugiau žmonių, kurie neturi kur dėtis. Jiems pagalbos reikia nedelsiant.
Panašių iniciatyvų diegimą paprastai stabdo politikų valia, tiksliau sakant, jos nebuvimas. Per ketverius metus – tiek laiko kalbame apie apsaugoto būsto programas – jau pavyko įtikinti ir kai kuriuos politikus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei ministrė Algimanta Pabedinskienė pritaria, kad tokia paslauga Lietuvoje turėtų atsirasti. Geriausia – kaip bandomasis, viename mieste ar vienoje vietovėje, įgyvendinamas projektas.
Europos Sąjunga skiria Lietuvai nemažai lėšų, kad būtų užtikrintos žmogaus teisės, kad turintieji negalią galėtų sėkmingai integruotis į bendruomenės gyvenimą. Tačiau, mano manymu, negalima laukti 2018-ųjų ar dar ilgiau, kol bus gauta lėšų iš Europos Sąjungos fondų. Apsaugoto būsto žmonėms su psichikos negalia reikia jau dabar.
Ar jūs įsitikinęs, kad apsaugoto būsto programos pasiteisintų? Kokias numatote galimas grėsmes jas įgyvendinant?
Be abejo, absoliučių garantijų suteikti negali niekas. Šis projektas nebūtinai taps panacėja, kuri padės sugrąžinti visus psichikos negalią turinčius žmones iš globos įstaigų į bendruomenes. Tačiau nedarydamas nieko, nepasieksi jokio rezultato.
Kadangi būstus programai žadama ne statyti, o nuomotis, gali kilti problemų su nuomotojais. Savininkai gali nenorėti nuomoti butų žmonėms su psichikos negalia – visuomenėje dar tebėra gajos stigmos, šalia tokių žmonių nenorima gyventi. Tačiau asociacija žada prisiimti atsakomybę už gyvenančiuosius apsaugotame būste, netgi mokėti už nuomojamą būstą šiek tiek didesnę nei rinkos kainą.
Dar viena problema – ne itin skaidri nekilnojamojo turto nuomos rinka. Niekam ne paslaptis, kad butai dažnai nuomojami neoficialiai, nesudarant sutarčių, nedeklaruojant pajamų, nemokant mokesčių valstybei. Tektų ieškoti žmonių, kurie sutiktų nuomoti būstus pagal šalyje galiojančius įstatymus. Akivaizdu: nesugebėjus rasti nuomojamo būsto, nebus ir apsaugoto būsto programos.
Užsienio šalių patirtis rodo, kad projekto sėkmę lemia specialistai ir neįgaliojo aplinka. Todėl labai svarbu tinkamai ir kvalifikuotai atrinkti programos dalyvius. Europos šalyse yra žmonių, kurie jau dalyvavo šioje programoje.
Tačiau, nepaisant visų galimų grėsmių, sprendimų būtina ieškoti jau dabar. Pradėti, kaip visada, derėtų nuo mažų dalykų.
