Kiekvieną dieną stovykloje buvo gausu įvairiausių renginių, užsiėmimų – nuo maisto gaminimo, šokio pramogų iki SPA procedūrų. Čia buvo įmanoma išbandyti tai, ko gyvenime neišdrįstum ar galbūt nepasitaikytų galimybė: skristi lėktuvu, parasparniu, plaukti burlaiviu, gesinti gaisrą, nardyti, jodinėti, važinėti vėjaračiu, pamatyti šunis gelbėtojus ir panašiai.
Svarbu ir tai, kad negalią turintys žmonės galėjo savaitę smagiai leisti laiką kartu su 200 bičiulių, kurie, nors ir gyvena visiškai skirtingose pasaulio šalyse, patiria tų pačių sunkumų. Kiekvieną vakarą vykdavo diskotekos, vakarėliai, stovyklos dalyviams koncertavo garsūs dainininkai.
Lietuvių komandai vadovavusi savanorė Karolina Karpova sako: „Šios stovyklos fenomenas yra tai, kad žmonės, kurie paprastai gyvenime būna paskutiniai, čia buvo pirmi.“ Moteris pasakoja, kad stovykloje savanoriauja ne tik studentai ar jaunimas, kaip paprastai manoma. „Dauguma savanorių – rimtas pareigas užimantys, gerą išsilavinimą turintys, turtingi ar kilmingi žmonės, – sako vienoje draudimo bendrovėje departamento direktore dirbanti Karolina, – tačiau jie stovykloje yra paskutiniai. Svarbiausi čia – žmonės su negalia.“ Išbandyti ką nors nauja...
Maltos ordino savanorės teigimu, į maltiečių rengiamas stovyklas stengiamasi pakviesti tuos negalią turinčius žmones, kuriems to labai reikia, kurie yra užsidarę nuo pasaulio ar galbūt šiuo metu nejaučia gyvenimo džiaugsmo. Karolina pasakoja, kad atvykę į stovyklą jie atsigauna, atsipalaiduoja, pradeda šypsotis, juoktis. Ypač savanorei įsiminė vakarėlis paplūdimyje, kuriame 200 žmonių su negalia linksminosi, juokėsi, šoko, maudėsi, mėgavosi įvairiausiomis vandens pramogomis – tiesiog buvo laimingi.
Inga ne iš tų, kurie sėdi namuose ir liūdi. Mergina aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, jos visur pilna. Tačiau ir jai pakako įspūdžių bei naujų patyrimų. Pavyzdžiui, norėjo pamatyti ryklius. Ir štai – stovyklos dalyviams buvo surengta išvyka į įspūdingą jūrų muziejų. Ingai jau buvo tekę jodinėti žirgais, bet šį kartą ji tai išbandė be specialaus balno.
Pirmą kartą merginai teko ir gaisrą gesinti – mergina juokiasi, kad ji labai įspūdingai atrodė su gerokai per dideliu gaisrininko kostiumu, o ir išlaikyti žarną su vandeniu buvo nelengva. Ingą labai pradžiugino, kad pavyko įveikti ir dar vieną iššūkį – iškelti laivo burę. Ji pasakoja, kad vaikinams bene didžiausią įspūdį paliko laivo valdymo 3D vaizdo simuliatoriumi pamoka. Juo Bretanės Karo akademijos studentai mokosi vairuoti karinius laivus. Laivas tikroviškai siūbuoja, perduoda realius tikro plaukimo pojūčius.
Savanorė K.Karpova pasakoja, kad prieš važiuojant į stovyklą šiek tiek nerimavo, kaip pasiseks ten „išgyventi“ itin sunkią negalią turinčiam komandos nariui. Tačiau viskas buvo puiku. Padedant savanoriui pagalbininkui (beje, profesionaliam reabilitologui), jis įveikė visus buities iššūkius ir atsipalaidavo, išbandė daugelį ekstremalių pramogų.
Pasak Karolinos, kitą kartą organizuodama stovyklą ji bus drąsesnė – kitų šalių atstovai buvo atsivežę itin sunkios negalios, vos pirštą tepakrutinančius žmones, tačiau ir jiems atsirado veiklų ir pramogų. Tokiais atvejais galima pasitelkti ir 2 pagalbininkus.
Lietuvoje surengti stovyklą neturime galimybių
Ar galime panašią stovyklą surengti Lietuvoje? „Kol kas vargiai“, ‒ svarsto Karolina. Ji pasakoja, kad stovyklos mastas milžiniškas – vien maisto buvo išdalyta 12 tūkst. porcijų. Negalią turinčiuosius į atvirus vandenis plukdė 13 laivų, dėl jų į orą kilo naikintuvai, sraigtasparniai, stovyklos dalyvius vežiojo 15 pritaikytų autobusų. Na, o dėl tuo metu Prancūzijoje vykusio žemdirbių streiko blokuotus kelius aplenkti padėjo gausus policijos eskortas.
Savanorė pasakoja, kad stovyklos organizatoriai sugebėjo sutelkti didžiulį būrį rėmėjų (pradedant didžiausiu Paryžiaus Šarlio de Golio oro uostu, laivyno pajėgom, baigiant šimtais pavienių žmonių). Teko padirbėti ir Lietuvos komandos organizatoriams – surinkti lėšų kelionės į Prancūziją, dalyvių mokesčio ir kitoms išlaidoms padengti.
Kitais metais Maltos ordino stovykla negalią turintiems žmonėms vyks Lenkijoje. Karolina džiaugiasi, kad lietuviams į ją nuvykti bus paprasčiau, ir tikisi suburti didesnę komandą. Savanorė jau nekantrauja pamatyti, ką įspūdinga sugalvos kaimynai lenkai, ir neabejoja, kad vėl važiuos savanoriauti – matyti besišypsančius, šviesius žmonių su negalia veidus, jų žibančias akis – ypatingas jausmas, sako savanorė.
