Silpnos sveikatos žmonės įvertina Socialinio taksi paslaugas kaip neįkainojamas. Pasakoja, kad išsikvietę įprastinį brangųjį taksi, neretai išgirsta priekaištų dėl negalios, atsisakymų palydėti arba net vykdyti užsakymą, ypač jei klientas sėdi neįgaliojo vežimėlyje,kartais dar ir reikalavimų papildomai mokėti už pagalbinių vaikščiojimo priemonių vežimą.
Tenkinti specialiuosius poreikius geba ne kiekvienas
Socialinio taksi vadovas Jonas Mulevičius, ekipažų nariai Lukas Grigaravičius, Povilas Survila, Romanas Achranovičius, deja, neseniai persikraustęs gyventi ir dirbti į kitą miestą, jį pakeitęs naujokas Edgaras Kapinas, savanoris ispanas Carlosas Martinezas Richaratas – visi vyrukai labai skirtingi, bet ir labai panašūs: jauni, simpatiški, keliantys pasitikėjimą. Ir dar: kantrūs, nekonfliktiški, empatiški, o tai labai svarbu kasdien susiduriant su gyvenimo nuskriaustais žmonėmis. „Kaip pavyksta atrinkti gerus darbuotojus?“ ‒ klausiu lietuviško Socialinio taksi sumanytojo Jono. Atsakymas trumpas: „Vykdome gana griežtą atranką pagal tam tikrus reikalavimus, tam skiriame nemažai laiko“.
Pasak Jono, lietuviško Socialinio taksi veikimo modelis kai kuo unikalus, gal net išskirtinis. Gal kiek primena estų ir latvių modelius. Skirtingos šalys sprendžia šią socialinę problemą skirtingai. Pavyzdžiui, Nyderlanduose Socialinio taksi problema sprendžiama paprastai: neįgaliems tos valstybės piliečiams paslaugos teikiamos visą parą ir nemokamai. Lietuvoje toks veiklos modelis dar netinkamas.
Pusdienis su Socialinio taksi darbuotoju Luku
Įsiprašau pusdieniui į Luko vairuojamą automobilį, pritaikytą sėdintiems vežimėliuose žmonėms vežti, kad susipažinčiau su Socialinio taksi kasdienybe...
Kiekvieną rytą, vos įsėdęs į automobilį, Lukas įsijungia kompiuterį ir įvertina užsakymus, kuriuos tą dieną vykdys. Jo darbo dienos laiką „įrėmina“ kai kurie nuolatiniai užsakymai. Yra keli klientai, kurie tris kartus per savaitę tuo pačiu metu važinėja į dializės procedūras, o po keturių valandų grįžta namo. Kartais dienos užsakymai dubliuojasi, nes paslaugų poreikis didelis, trūksta darbuotojų, specialiai pritaikytų automobilių. Todėl Lukas rytdienos užsakymus peržvelgia ir vakarais: jei būna keli iš to pat miesto rajono, jis telefonu pasitikslina, maždaug kada ir kur klientai turi atsirasti. Po sėkmingo suderinimo Lukas vienu metu vykdo dviejų ar trijų neįgaliųjų užsakymus.
Vertingos paslaugos „pigiau grybų“
Vertinant Socialinio taksi paslaugų kainas iš komercinės pusės, iškart tampa aišku – pelnu net nekvepia! Tačiau panašu, kad jo ir nesivaikoma: kelionė Socialiniu taksi pirmyn ir atgal miesto ribose klientui su negalia kainuoja tris eurus, asistentų pagalba papildomai nekainuoja, nežymiai keičiasi paslaugų kainos nustatymo formulė važiuojant į užmiestį. Mažos kainos gelbsti tuos, kurių pajamos nedidelės. Tačiau kartais klientui patogumas svarbiau nei žema kaina.
Pavyzdžiui, žmogų, kuriam sunku persėsti iš neįgaliojo vežimėlio ant automobilio sėdynės, reikia vežti neįgaliojo vežimėlyje. O tokį patogų transportą – su integruotais keltuvais ir vietomis vežimėliams, išskyrus Socialinį taksi, net sostinėje nedaug kas turi. Tam, kad būtų įmanoma kokybiškai patenkinti specialiuosius neįgaliųjų poreikius, užsakymuose įrašomos pastabos apie paslaugos teikimo sąlygas, pavyzdžiui: kliento butas yra name be lifto, be nuolydžių, vežimėlyje sėdintis žmogus, kurį teks nuvežti laiptais, yra labai sunkus. Neįgalieji aptarnaujami ne tik sostinėje
Pirmąkart Socialinio taksi automobilis išriedėjo į gatves Vilniuje prieš trejus metus. Per tą laiką Socialinio taksi teikiamų paslaugų populiarumas labai išaugo. Ir nors dabar negalią turintys klientai sostinėje aptarnaujami jau dviem automobiliais, operatoriai negali priimti visų užsakymų – būtų neįmanoma jų įvykdyti. Socialinio taksi paslaugos paklausios ir kituose miestuose, kuriuose jis veikia. Palyginti daug užsakymų įvykdoma Kaune. Klaipėdoje, panašiai kaip ir Vilniuje, yra stabilus klientų skaičius ir pilnas kasdienių užsakymų planas. Zarasuose (ir Visagine) Socialinio taksi darbo specifika yra kitokia nei dideliuose miestuose – tolimesni zarasiškių keliai į gydymo įstaigas, dažniau prireikia nuvažiuoti į netoliese esančius miestus.
Socialinio taksi paslaugas galima užsisakyti ne tik internetu, bet ir telefonu, paskambinus į Skambučių centrą darbo valandomis. Nepiktnaudžiauja paslaugumu už simbolinę kainą
Su Luku važiuojame į Pilaitę pas klientę Dianą Skundakovą. Ji dar nesinaudoja neįgaliojo vežimėliu, juda remdamasi į vaikštynę. Socialiniu taksi Diana važinėja tik į gydymo įstaigas. „Kviesdama Socialinį taksi, jaučiuosi nesmagiai, nes jų kaina už paslaugas – tik simbolinė. Už tą patį atstumą, nuvažiuotą įprastu taksi, sumokėčiau nepalyginamai brangiau“, – tarsi teisindamasi kalba Diana. Ir priduria: „Išdrįstu kviesti Socialinį taksi tik kritiniu atveju – kai reikia nuvažiuoti pas medikus. Kaskart atrodo, kad užėmiau vietą kito žmogaus, kuris sunkiau verčiasi nei aš. Šiandien važiuoju į ligoninę, iš jos – į reabilitacijos centrą. Pas draugus ar šiaip papramogauti važiuoju su sūnumi ar lydima dukros.“ Socialinis taksi veža ne tik pas medikus
Pasak Jono, pirmiausia kilo idėja sukurti „socialinį vežėją“, kuris vežiotų socializuotis norinčius žmones su negalia į laisvalaikio praleidimo vietas, organizuotas ekskursijas. O įvyko taip, kad Socialinis taksi dažniausia veža pas medikus. Nors tokias funkcijas turėtų vykdyti miestų savivaldybės.
„Vyresni žmonės įsivaizduoja, kad Socialinis taksi veža tik į gydymo įstaigas. Jiems sunku įsivaizduoti, kad mes galime vežti bet kur. Juk nesvarbu, kur žmogus su negalia važiuoja: į klubą ar į pasimatymą... Kur nori, ten ir gali važiuoti.
Dėl pernelyg didelio Socialinio taksi užimtumo daliai klientų susidaro įspūdis, kad kviesti jį galima tik kritiniu atveju – kaip greitąją pagalbą ar ugnegesius. Nors būna ir tokių klientų, kuriems nerūpi kitų bėdos. Jie išsikviečia Socialinį taksi ir pasikeitus aplinkybėms pamiršta laiku atšaukti užsakymą“, – pasakoja Lukas.
Kojų nevaldantį vyrą į palėpę nešė ant pečių
Vilniuje, seno Kalvarijų gatvės namo palėpėje gyvenantis Slavomiras Kožumiakinas – devinti metai po traumos. Tvarkė stogą, krito... Nuo to laiko nevaldo kojų. Per tuos metus vyras iš savo palėpės buvo išneštas tik septynis kartus. Nors Slavomiras neatrodo toks nelaimingas kaip daugelis kitų likimo brolių, nebeišeinančių iš namų, bet prisipažįsta, kad slegia vienatvė. „Buvau visai palūžęs, nebemačiau gyvenimo perspektyvų. Bet pavasarojau neįgaliųjų stovykloje, ir vėl panorau gyventi“, – šyptelėjęs prataria jis.
Slavomirui Socialinio taksi gelbėtojai padeda antrąkart. Prieš kelerius metus jie nukėlė palėpėje įkalintą Slavomirą į lauką, kad šis galėtų išvykti atostogauti. Sėdinčio vežimėlyje vyro nebuvo įmanoma nukelti civilizuotais būdais, tad vienas gelbėtojas nešė ant pečių. Ir šiemet situacija nepasikeitusi, tik dabar gelbėtojai turi padėti grįžusiam iš stovyklos Slavomirui patekti į savo palėpę.
Po to, kai Lukas ir savanoris Carlosas įvertina stačius aptrupėjusius laiptus, sraigtu besisukančius į palėpę, paaiškėja, kad jokių pagalbinių priemonių keliant negalią turintį vyrą į jo būstą panaudoti neįmanoma. Laiptai staigiuose posūkiuose susiaurėja tiek, kad praeiti gali tik vienas žmogus, todėl Slavomiro nepavyktų užkelti greitosios pagalbos neštuvais ar kėdute.
Slavomiro butas – tikras negalią turinčio žmogaus kalėjimas! Uždaro kiemelio tarpuvartėje įstrigtų ugniagesių ar greitosios pagalbos automobiliai. Jo kambarėlio langas – šlaitinio stogo viduryje. Net šiurpas nupurto pagalvojus, kokie sudėtingi būtų žmogaus su negalia gelbėjimo darbai kilus gaisrui... Lukas, rizikuodamas susižeisti, užsimetė 75 kg sveriantį Slavomirą ant nugaros ir užvilko į palėpę kaip bulvių maišą. Abu vienu balsu tvirtino, kad kito būdo užkelti žmogų su negalia sraigtiniais laiptais į palėpę nebuvo. Gaila, bet veikiausiai Slavomirui Socialinio taksi darbuotojai bus bene vienintelė viltis bent trumpam palikti savo kambarėlį palėpėje.
