Kaip panaikinti arba bent sumažinti stigmą, žyminčią psichikos negalią turinčius žmones, kaip išsklaidyti mitus apie psichikos ligas bei jų gydymą, kalbamės su Valstybinio psichikos sveikatos centro direktore Ona Davidoniene.
Kas suformavo tokią neigiamą nuostatą žmonių su psichikos negalia atžvilgiu, kodėl visuomenė nenori jų priimti?
Visų pirma, tai – visuomenės neišprusimas psichikos sveikatos klausimais, kuriantis įvairius mitus bei baimes.
Jei teoriškai paklaustume bet kurio sutiktojo gatvėje – ar reikia priimti žmogų su psichikos negalia tokį, koks jis yra, šis veikiausiai atsakytų – „taip“. Tačiau jei klausimą sukonkretintume – ar jis norėtų tokio žmogaus savo laiptinėje, savo darbovietėje, dirbančio artimiausioje parduotuvėje, atsakymas išsyk pasikeistų. Žmonės sutinka matyti sergančiuosius psichikos ligomis visur, tik ne greta savęs.
Štai pastaruoju metu daug kalbama apie apsaugoto būsto programas. Tačiau neabejoju – kai bus pradėta šioms programoms ieškoti konkrečių būstų, žmonės puls priešintis ir rinkti parašus. Bus surinkta jų tūkstančiai – tik ne pas mus, tik ne mūsų name,tik ne mūsų gatvėje, tik ne mūsų miestelyje.
Tenka daug kalbėtis su psichikos negalią turinčiais žmonėmis, jų šeimomis. Šie žmonės supranta, kad visuomenė jų nenori. Apima savotiškas jausmas, kuomet jie ima teisintis dėl savo kitoniškumo, tarsi bandydami pateisinti jų nepriimančius „sveikuosius“.
Pažįstu vieną inteligentišką moterį, kuri elgiasi truputį kitaip nei visi. Ją nuolat terorizuoja kiemo vaikėzai. Moteris bijosi išeiti į lauką, kad nebūtų erzinama, nesulauktų patyčių. Kaskart susiruošusi iš namų, ji apsidairo, ar kieme nėra jos persekiotojų. Tačiau jei moteris bent žodžiu išdrįsta atsakyti ją užgauliojantiems kaimynų vaikams, išsyk sulaukia atsako. „Išsigandę“ tėvai puola ieškoti teisybės, skųstis dėl „nenormalios“ moters elgesio. Keisti panašias nuostatas labai sunku, to nepadarysi per vieną dieną ar per vienerius metus.
Sveikieji pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį į save – kiek smurto artimiausioje aplinkoje, kiek nepagarbos, netolerancijos kitiems. Susimąstykime – ar esame tokie, kokie norėtume būti? Iš žmonių su psichikos negalia mums daug ko derėtų pasimokyti – jie kur kas pakantesni, tolerantiškesni nei mes, sveikieji. Tai jie dažniau duoda kelią „protingiesiems“, o kai neapsikenčia patyčių ir pratrūksta, būna apkaltinami nebūtais dalykais.
Netolerantiškumui žmonių su psichikos negalia atžvilgiu plisti, ko gero, padeda ir iškreipta vertybių sistema šiuolaikinėje visuomenėje?
Išties netolerancijos mūsų visuomenėje dar tebėra labai daug. Visuomenės vertybių skalė pakitusi, vertinami tik materialūs dalykai. Orientuojamasi į materialinę gerovę, žmonės – susvetimėję, mažai bendrauja tarpusavyje. Patyčių daug ne tik mokyklose – atrodo, pasityčioję, sumenkinę kitą, geriau pasijunta ir suaugę, solidžias pareigas einantys žmonės.
Šeimose labai trūksta dėmesio vaikams, jose daug smurto, pykčio. Jei darbe žmogus dar šiaip taip ištveria nekonfliktavęs, tai namuose atsiima su kaupu, išsikraudamas ant vaikų, kitų artimųjų. Dažnuose namuose vyrauja irzli atmosfera, trūksta pakantumo, noro suprasti, atjausti.
Nieko keista, kad tokia visuomenė nelinkusi priimti kitaip besielgiančių žmonių. Todėl retas psichikos negalią turintis žmogus pasiryžta kalbėti viešai, išsakyti savo problemas. Sveikieji savo ruožtu dažnai nesupranta, kad, net ir turėdami negalią, šie žmonės gali būti naudingi visuomenei.
Atrodo, ne itin teigiamą vaidmenį formuojant visuomenės nuostatas vaidina ir žiniasklaidos atstovai?
Išties, žiniasklaidos vaidmuo čia ypač svarbus. Straipsnių pavadinimuose nevengiama net tokių epitetų kaip „psichas“, o jei aprašomas nusikaltimas, negalios aspektas būtinai pabrėžiamas. Susidaro įspūdis, kad sergantieji psichikos ligomis ypač linkę nusikalsti.
Tačiau statistika rodo visai ką kita: sveikieji padaro kur kas daugiau ir žiauresnių nusikaltimų nei turintieji psichikos negalią. Be abejo, nusikalsta ir sergantieji psichikos ligomis, tačiau tarp recidyvistų, sadistų kur kas daugiau sveikųjų.
Norėtųsi, kad žiniasklaidos atstovai jaustų didesnę atsakomybę už tai, ką daro. Negąsdinkime Lietuvos gyventojų „psichų“ šmėklomis. Juolab kad daugeliu atvejų tokia etiketė klijuojama net neišsiaiškinus, ar nusikaltimą įvykdęs žmogus tikrai serga psichikos liga. Žurnalistai turėtų mažiau vaikytis reitingų, labiau galvoti apie paskleisto žodžio, informacijos reikšmę visuomenei.
Panaši situacija ir kalbant apie savižudybes. Ne paslaptis – kuomet nusižudo žinomas žmogus, savižudybių statistikos kreivė išsyk šokteli į viršų. Norėtųsi priminti žiniasklaidos atstovams: nederėtų heroizuoti ar kaip nors kitaip sureikšminti savižudybių. Visi turėtume suprasti, kad kiekviena prarasta gyvybė – blogis, visų mūsų skaudi problema, kurią pateikiant derėtų apgalvoti kiekvieną žodį.
Daug pasenusių stereotipų ir kalbant apie psichiatrus, psichiatriją...
Ir čia esama nemažai problemų. Dėl neigiamos visuomenės nuostatos psichikos liga susirgę žmonės laiku nesikreipia į medikus, negydoma liga įsisenėja.
Daug kalbama apie tai, kad psichiatrijos gydymo įstaigose pažeidžiamos žmonių teisės. Aišku, negalima teigti, kad pažeidimų niekada nebūna – tokie atvejai turi būti atskleidžiami ir tiriami. Tačiau perdėtai, toli gražu ne visada pagrįstai apie tai kalbant visuomenei gali susidaryti įspūdis, kad gydymo įstaigose kiekvieno susirgusiojo psichikos liga laukia daktaras su saujomis tablečių, elektros šoku ir tramdomaisiais marškiniais. Perskaitai kai kuriuos straipsnius žiniasklaidoje – ir rankos nusvyra. Tiek daug juose nepamatuotų kaltinimų.
Nebandoma gilintis, kad situacija psichiatrijoje nuo sovietmečio laikų gerokai pasikeitusi. Gydymas toli pažengė į priekį. Žmonės gydomi ne tik vaistais – taikomos įvairios meno terapijos rūšys, psichologinė pagalba, psichoterapija, ligoniai sportuoja, dirba, mokosi, buriasi į klubus. Neretai psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, ypač dienos stacionaruose, teikiama dvidešimt, dvidešimt penkios ir netgi daugiau įvairių paslaugų bei gydymo metodų. Ir tik vienas iš jų – medikamentinis gydymas. Tačiau apie jį kalbama garsiausiai. Nors visai išvengti vaistų gydant psichikos ligas, be abejo, nėra įmanoma. Nuo ko reikėtų pradėti, kad požiūris į turinčiuosius psichikos negalią bent pamažu keistųsi?
Pradėti, žinoma, derėtų nuo vaikų. Reikia mokyti juos gerumo, atjautos. Dar vaikų darželyje būtina skiepyti tinkamas nuostatas: nespoksoti į kitaip atrodančius, nerodyti pirštais, neprasivardžiuoti.
Mane pribloškė prieš keletą metų paskelbtos „Eurobarometro“ apklausos duomenys. Klausta – kiek laiko kasdien su vaiku praleidžia tėvai, kiek su juo bendrauja, kalbasi? Lietuvoje tik devyni procentai tėvų atsakė kasdien skiriantys vaikams daugiau nei septynias minutes. Olandijoje šis rezultatas sudarė net 60 procentų.
Vis dar stengiamės sukurti vaikams materialią gerovę, didžiuojamės dirbdami keliose darbovietėse – kad tik atžaloms nieko netrūktų. Vaikai, paaugliai laiką leidžia prie kompiuterių, gatvėje. Ten formuojamos jų vertybinės nuostatos.
Pamirštame paklausti savo vaikų – ar materialinės vertybės jiems išties svarbiausios? Ar ne geriau pabūti su vaiku ilgiau, kad pirmas sužinotum jo problemas, išgirstum apie jo sėkmes ir nesėkmes? Pradėti turėtume kiekvienas nuo savęs.
Dažnai tenka skaityti paskaitas įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose, bendrauti su paprastais žmonėmis. Įstrigo vienas atvejis, kuomet po paskaitos prie manęs priėjo dvi moterys. Jos buvo sujaudintos, pažvelgusios į savo elgesį su šeimos nariais iš šalies. Abi pasižadėjo grįžusios namo pirmiausia apkabinti savo vaikus, artimuosius, pasakyti jiems gerą žodį. Tai – kur kas svarbiau visuomenės sveikatai, negu mums atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Stebina ir elgesys su vyresnio amžiaus žmonėmis, senatvės sulaukusiais tėvais. Gyvenimo trukmė ilgėja, atsiranda vis daugiau vienišų žmonių. Remiantis tyrimų duomenimis, tarp vyresnių nei 65 metų moterų savižudybių daugėja. Artimas žmogus, su kuriuo eita per gyvenimą petys į petį, iškeliavo Anapilin, vaikai išsilakstė po pasaulį. „Su senatve galima susitaikyti, bet kaip susitaikyti su užžėlusiu takeliu link namo?“ – net specialistui sunku rasti atsakymą į tokį skaudų vieniša likusios moters klausimą. Tai – vėlgi labai opi visuomenės problema.
Keisti situaciją gali padėti ir iš pažiūros visai paprasti dalykai. Štai mūsų centro darbuotojai jau keletą metų iš eilės rengia bendrumo akciją „Kalėdinis sveikinimas vienišam žmogui“. Ruošiame sveikinimo atvirukus, einame pas senelius, ligonius, į akciją noriai įsitraukia tiek pavieniai geros valios žmonės, tiek kolektyvai. Prie akcijos prisideda ir vaikų namų auklėtiniai, kurdami darbelius ir sveikinimus. Šie vaikai yra įpratę tik imti ir gauti, o dovanodami ką nors kitiems, patiria visai kitokius jausmus. Tokia akcija atneša džiaugsmo visiems – tiek kuriantiesiems dovanas, tiek jas gaunantiesiems.
Kasmet pasvarstome, ar vis dar tęsti šią akciją? Atsakymo sulaukiame iš visuomenės: būtinai. Tai – pavyzdys, kaip galima nemažai nuveikti ir neišleidžiant daug pinigų, vien tik geranoriškų žmonių pastangomis.
Niekam ne paslaptis, kad psichikos ligai paūmėjus, žmonės su psichikos negalia gali tapti pavojingi aplinkiniams. Ką daryti, kai šalia esantis žmogus elgiasi neadekvačiai, kaip jo neišprovokuoti agresyviems veiksmams?
Vieno recepto šiuo atveju nėra. Į agresiją jokiu būdu negalima atsakyti agresija. Reikia elgtis ramiai, bandyti nuleisti priekabes juokais, neprovokuoti žmogaus. Jei psichikos ligonis irzlus ir atsakysime jam agresyviai, galime situaciją tik pabloginti.
Įstaigų darbuotojams taip pat derėtų žinoti tam tikras taisykles, kaip elgtis su lankytojais, kuriems psichikos liga paūmėjusi.
Jei atėjęs žmogus elgiasi ar kalba neadekvačiai, reikia jį išklausyti, jokiu būdu neprieštarauti ar nebandyti jam įrodyti savo tiesų. Jas įrodysime tada, kai žmogus bus pasveikęs. Kuomet liga paūmėjusi, geriau žmogaus neprovokuoti, taip išvengsime galimo agresijos priepuolio. Svarbiausias patarimas: jei jau laikome save sveikais, tokiais atvejais įjunkime sveiką protą.
Dėkoju už pokalbį.
