Konvencija – žmonių su negalia konstitucija
2006 metais JT Generalinėje Asamblėjoje buvo priimta Neįgaliųjų teisių konvencija. Pasak Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) prezidentės Dovilės Juodkaitės, šis dokumentas įtvirtina visas pagrindines žmonių su negalia teises ir aprašo, kaip jos turi būti įgyvendintos. „Tai yra tarsi kelrodis, kuriuo keliu turime eiti“, – sako D.Juodkaitė.
Jungtinės Tautos imasi ir stebėtojo vaidmens. Kiekviena šalis praėjus 2 metams po Neįgaliųjų teisių konvencijos ratifikavimo privalo pateikti ataskaitą apie padarytą pažangą. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2010 metais. Taigi ataskaitą apie tai, kaip ji įgyvendinama, pateikė 2012-aisiais.
Šalių ataskaitos yra svarstomos Neįgaliųjų teisių komitete, kurį sudaro 18 nepriklausomų ekspertų iš skirtingų šalių (beje, į šį Komitetą yra išrinktas ir lietuvis – VDU profesorius Jonas Ruškus). Komitetas į sesijas renkasi 2 kartus per metus. Tada ir svarstomos šalių ataskaitos, išklausomos nevyriausybinių organizacijų pozicijos. Per vieną sesiją paprastai atsiskaito 6‒7 valstybės, o iš viso Konvenciją jau ratifikavo 156 valstybės, todėl ataskaitų svarstymo tenka palaukti. Lietuvos oficialioji ataskaita bus svarstoma balandžio mėnesį, t.y. praėjus 3 metams po jos pateikimo.
Rugsėjo mėnesį vykusioje sesijoje JT Neįgaliųjų teisių komitetas pradėjo rengtis pavasario darbams – susipažino su mūsų šalies pateikta ataskaita, taip pat išklausė neįgaliųjų organizacijų poziciją. JT būstinėje Ženevoje vykusiame posėdyje Lietuvai atstovavo LNF prezidentė D.Juodkaitė ir fondo „Algojimas“ vadovė Aušra Stančikienė. Susipažinus su turima medžiaga ir atsižvelgus į žmonių su negalia rekomendacijas mūsų šaliai buvo pateikti klausimai – prašoma daugiau informacijos apie negalią turinčių žmonių padėtį Lietuvoje, galbūt atnaujinti jau anksčiau pateiktą. Valstybė į minėtus klausimus turi atsakyti per porą mėnesių.
Klausimai – apie visas žmonių su negalia gyvenimo sritis
Pasak D.Juodkaitės, pateikti klausimai nurodo Neįgaliųjų teisių komiteto domėjimosi kryptis, taip pat atskleidžia sritis, kuriose esama problemų. Pirmiausia klausiama, kaip užtikrinamas Konvencijos nuostatų įgyvendinimas – ar yra sukurta įgyvendinimo strategija, ar veikia stebėsenos mechanizmas. Deja, D.Juodkaitė sako, kad Lietuvoje daugelį žmonėms su negalia svarbių klausimų palikta koordinuoti vienai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Nėra veikiančios šios Konvencijos nuostatus įgyvendinti numatančios strategijos.
JT Neįgaliųjų teisių komiteto pateiktuose klausimuose ne kartą prašoma nurodyti, kaip negalią turintieji ar jiems atstovaujančios organizacijos įtraukiami priimant sprendimus. Šioje srityje, pasak D.Juodkaitės, taip pat esama kur tobulėti – toli gražu ne visose ministerijose ar kitose institucijose rengiant teisės aktus atsižvelgiama į žmonių su negalia nuomonę. Taip pat Lietuvos prašoma pateikti konkrečios informacijos apie skirtingas negalią turinčiųjų gyvenimo sritis: pavyzdžiui, klausiama, kiek žmonių su negalia yra įdarbinta atviroje darbo rinkoje, kiek – apsaugotose darbo vietose (socialinėse įmonėse), kiek jų nedirba, koks yra vidutinis asmenų su negalia gaunamas uždarbis lyginant su kitais šalies dirbančiaisiais. D. Juodkaitės manymu, šioje srityje taip pat galime sulaukti JT kritikos – pas mus dar per mažai žmonių su negalia dirba, savo tikrosios paskirties neatlieka socialinės įmonės, nes jose dirba ne pačią sunkiausią negalią turintys žmonės.
Klausiama ir apie švietimo (pradedant ikimokykliniu ugdymu, baigiant universitetais), sveikatos paslaugų prieinamumą. Pašoma pateikti duomenų ne tik apie fizinės aplinkos prieinamumą, bet ir apie galimybę tinkamai gauti informaciją (gestų ar lengvai suprantama kalba, Brailio raštu ir pan.).
JT neįgaliųjų teisių komitetas domisi, kas yra padaryta keičiant neveiksnumo strategiją ir užtikrinant visiems asmenims balsavimo teisę. Reikalingi duomenys ir apie pagalbą šeimai, auginančiai negalią turinčius vaikus, apie tai, kiek vaikų yra globojama institucijose ir pan.
Pasak D.Juodkaitės, visose šiose srityse dar esama problemų.
LNF prezidentė pasidžiaugė, kad klausimai suformuluoti labai tiksliai, konkrečiai ir skatina įsigilinti į situaciją šalyje iš esmės.
Šalia valstybių oficialios ataskaitos paprastai pateikiama vadinamoji šešėlinė – neįgaliųjų ir kitos pilietinės organizacijos gali išreikšti savo požiūrį į tai, kaip Konvencija įgyvendinama realiame gyvenime, kokia yra pažanga, kokios problemos. LNF kartu su savo nariais parengė tokią ataskaitą, o jos galutinis variantas, pakoreguotas atsižvelgus į gautus atsakymus, JT Neįgaliųjų teisių komitetui bus pateiktas iki metų pabaigos.
Konvencija svarbi
Konvencijos yra labai svarbus dokumentas, jos yra viršesnės už nacionalinius teisės aktus. D.Juodkaitė teigia, kad jei įstatymai neatitinka konvencijos, jie turi būti keičiami. Valstybės, ratifikavusios bet kurią konvenciją, įsipareigoja laikytis jos nuostatų. Pavyzdžiui, šiuo metu jau niekas nekvestionuoja Vaiko teisių konvencijoje aprašytų nuostatų, o kai ji buvo priimta, taip pat kilo daug diskusijų.
Kaip sparčiai Konvencija bus įgyvendinama, priklauso nuo šalies pasiryžimo tai daryti, ne visi sprendimai susiję su didelėmis išlaidomis. Spręstinų klausimų yra visose, net labai aukštą pragyvenimo lygį pasiekusiose šalyse (deinstitucionalizacija, teisinio veiksnumo klausimai, žmonių su negalia neįtraukimas į sprendimų priėmimus aktualus daugeliui). Pasak D.Juodkaitės, situacija nepasikeis per metus ar net penkerius, bet reikia žingsnis po žingsnio siekti tikslų ir nesakyti, kad tai neįmanoma. Viltinga tai, kad daugelis procesų po truputį jau įsibėgėja.
