Belgijos sostinė šiam renginiui buvo pasirinkta pirmą kartą. Kaip teigė organizatoriai, įdėtas darbas atsipirko su kaupu vien dėl galimybės pamatyti ryžtu degančius eitynių dalyvių veidus. Pagrindinis „Freedom Drive“ tikslas – informuoti Europos visuomenę ir politikus apie problemas, su kuriomis negalią turintys žmonės susiduria kasdieniame gyvenime: atskirtį, bendruomeninių paslaugų ir pritaikytos aplinkos trūkumą, neigiamą požiūrį, stigmatizaciją. Eitynėmis siekiama parodyti, kad ir žmonės su negalia gali sėkmingai dalyvauti visuomeninėse veiklose. Tai patvirtina ir JT Neįgaliųjų teisių konvencija.
ENIL nariai iš įvairių Europos kraštų į Briuselį ėmė rinktis jau nuo rugsėjo 27 d. Pirmąja stotele visiems atvykusiems tapo ENIL biuras, kuriame visu pajėgumu virė baigiamieji pasiruošimo darbai.
Komanda iš Lietuvos
Lėšų, gautų iš „Lietuvos neįgaliųjų forumas įgyvendinamo projekto „Ne(galia) vs GAL(ia) neįgaliųjų teisių užtikrinimui“, portalo Aukok.lt surinktų aukų bei Europos Parlamento narių Vilijos Blinkevičiūtės ir Zigmanto Balčyčio pagalbos dėka, į „Freedom Drive“ eitynes, vykusias Briuselyje, iškeliavo 10-ties lietuvių delegacija.
Komandą sudarė „Lietuvos neįgaliųjų forumo“ atstovės Henrika Varnienė ir Lina Garbenčiūtė, parolimpinio komiteto generalinis sekretorius Gintaras Zavadckis, aklųjų ir silpnaregių sąjungos Pasvalio rajono filialo pirmininkė Rasa Rimkūnaitė, „Baltijos ugdymo centro“ įkūrėjas Justas Džiugelis ir jo asistentas Audrius Girončikas, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ atstovė Ugnė Grigaitė, žmonių su psichine negalia klubo „Langas“ pirmininkė Asta Tarozienė bei TOPSIDE+ projekto dalyvis Kęstutis Rudzinskas su savo asistentu Aidu Makštučiu.
„Freedom Drive“ dalyvių kelionę link Europos Parlamento lydėjo tokios skanduotės kaip „Ko mums reikia? Asistento!“ ar „Ko mes norim? Laisvės!“ Pasiekusius tikslą negalią turinčius žmones ir juos lydinčius asmenis pasitiko bei sveikinimo žodį tarė Europos Komisijos negalės skyriaus vedėja Maria Luisa Cabral.
Situacija Lietuvoje
Po eitynių vyko susitikimas su Europos Parlamento nariais. Jame keltus klausimus apibendrina asociacijos „Lietuvos neįgaliųjų forumas“ administracijos direktorė H.Varnienė: „Lietuvos neįgaliųjų forumas“ su Europos Parlamento nariais susitiko jau 6 kartą. Buvo aptarta Lietuvos situacija. Kalbėta apie tai, kaip mūsų šalyje formuojamos Europos socialinio fondo lėšos ir ar jos atspindi Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas. Ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atrinktų 27 globos institucijų reorganizavimas užtikrins visos globos sistemos pertvarką? Ar socialinėms įmonėms išlaikyti skiriamas finansavimas atitinka Socialinio verslo ir socialinės atsakomybės nuostatas? Ar efektyviai žmonės su negalia ir juos atstovaujančios organizacijos įtraukiamos į sprendimų priėmimo procesus?“
H.Varnienė sako, kad „vienas iš diskusijos objektų ‒ informacijos prieinamumas bei informacijos prieinamumą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimas, užtikrinant informacijos teikimą įvairiais formatais: gestų kalba, Brailio raštu, tokiomis formomis ir būdais, kurie priimtini įvairių negalių turintiems asmenims, bei lengvai suprantama kalba (easy-to-read).
Informacinio prieinamumo nuostatos (Web accessibility standards) turėtų būti įgyvendinamos ir Europos Sąjungoje, ir Lietuvoje. Kalbant apie informacijos pateikimą vartotojams, yra bendras reglamentas, kurio, atrodo, turėtų užtekti suvokiant, kad vieša informacija turėtų būti prieinama visiems piliečiams. Deja, taip nėra. Kaip sprendimo variantą žmonės su negalia siūlo paspartinti informacijos prieinamumo reglamento priėmimą Europos Sąjungos lygiu, tuomet tokia nuostata taptų privaloma.“
Didelės globos institucijos neturi ateities
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ teisininkas A.Makštutis pasakoja, kad per susitikimą su Europos Parlamento nariais Kęstutis Rudzinskas atvirai dalijosi savo įžvalgomis, kaip atrodo gyvenimas didelėse globos institucijose. Kęstutis, nuo pat mažumės gyvenęs globos namuose, teigė, kad tokiose įstaigose, kur didžioji dalis darbų atliekama už negalią turinčiuosius, pamažu netenkama savarankiškumo ir sprendimų priėmimo laisvės. Konkrečių sprendimų priimta nebuvo, tačiau vien pats faktas, kad Europos Parlamento nariai išgirdo apie problemas iš pačių žmonių su negalia ir jų atstovų lūpų, yra nemažas žingsnis pirmyn. „Tikimės, jog parlamentarai suprato, kad didelės globos įstaigos neturi ateities nei Lietuvoje, nei visoje Europoje apskritai“, ‒ sako A.Makštutis.
J.Džiugelis turėjo galimybę pristatyti Europos Parlamento nariams „Baltijos ugdymo centro“ projektą. „Tai – jau realiai vykstantis procesas, kuris, tinkamai padedant iš šalies, gali būti plėtojamas dar sėkmingiau. Susidomėjimas tikrai buvo nemenkas, o dabar būtent to ir reikia – plataus visuomenės, įvairių jos grupių, jų autoriteto palaikymo. „Baltijos ugdymo centras“ ‒ projektas, orientuotas į ugdymo prieinamumo didinimą mokyklose ir kitose švietimo įstaigose vaikams, turintiems specialiųjų poreikių. Dabartinė situacija Lietuvoje yra tokia, kad šiuos vaikus užrašyti į mokyklą – sunkiai įgyvendinama misija. Jų paprasčiausiai nepriima. Blogiausia, kad toks požiūris yra ne vien mokyklų vadovų ar mokytojų, bet ir pačių tėvų. Pastariesiems atrodo daug paprasčiau pasirinkti namų mokymą, tokiu būdu stumiant atžalas į dar gilesnį socialinį užribį.“
Specialiojo transporto trūkumas
Pirmasis teisės aktas, reglamentuojantis aplinkos pritaikymą, Belgijoje buvo priimtas dar 1975 metais, bet Belgija yra federacinė valstybė, todėl Briuselio regione aplinkos pritaikymas negalią turintiems žmonėms yra atliekamas tik renovuojant arba statant naujus objektus. Metro, oro uostas ir kiti valstybinės svarbos objektai bei kai kurie autobusai ir taksi ‒ atnaujinti, bet nemažai šaligatvių vis dar sunkiai įveikiami žmonėms, judantiems vežimėliais. J. Džiugelio nuomone, infrastruktūros išplėtojimas Briuselyje yra panašus į turimą Lietuvoje. Kaip didžiausią problemą galima išskirti specialiojo transporto trūkumą.
„Briuselyje veikia taksi kompanijos, turinčios žmonėms su judėjimo negalia pritaikytus automobilius. Tiesa, jų iškvietimas renginio metu užtrukdavo: matyt, renginio metu specialiojo transporto poreikis išaugo keliasdešimt kartų. Tai yra iš pirmo žvilgsnio paprasta, bet mums būtina ir labai naudinga paslauga. Gaila, kad Lietuvoje paprastos taksi kompanijos tokios paslaugos neteikia ‒ labai tikiuosi, kad ir mūsų šalyje kas nors pastebės šią nišą. Tai būtų gera idėja savivaldybėms – įsigyti nors keletą specialiųjų automobilių“, ‒ svarsto „Baltijos ugdymo centro“ įkūrėjas.
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Zarasuose ir Visagine teikiama Socialinio taksi paslauga, tačiau įprastos taksi įmonės paslaugų žmonėms su judėjimo neteikia.
