Garsinis vaizdavimas – galimybė aprašyti vizualinį meną
Aklieji spektaklius, kino filmus lankė ir prieš kelias dešimtis metų. Vaizdą apie tai, kas tuo metu vyksta kino salės ekrane ar scenoje, kiekvienas susikurdavo savaip: vieniems padėdavo draugai, kiti apie rodomą spektaklį ar filmą, ypač jeigu jis būdavo pastatytas klasikos kūrinių motyvais, jau šį tą žinodavo, treti gilindavosi tik į sakomą tekstą, aktorių vaidybą.
XX a. pabaigoje‒XXI a. pradžioje rimtai susirūpinta, kaip ekrane ar scenoje vykstantį veiksmą padaryti suprantamesnį neregiams, ypač nebylias scenas, kuriose tenka kliautis tik regėjimu. Šitaip atsirado garsinio vaizdavimo sąvoka, o kartu ir nauja veiklos sritis, kurios tikslas ‒ vizualinę informaciją ‒ paveikslus, žemėlapius, nuotraukas ‒ aprašyti neregiui suprantama kalba.
2012 m. Vilniaus universiteto (VU) Kauno humanitariniame fakultete (KHF) įsteigta audiovizualinio vertimo katedra, rengianti taip pat ir garsinio vaizdavimo specialistus. Tai nauja specialybė Lietuvoje, bet jos reikalingumu aklieji jau suspėjo įsitikinti. 2014‒2015 m. VU KHF studentai jau parengė kelių animacinių filmukų, vaizdo ir reklaminių siužetų garsinius aprašymus, šių metų vasarą internete komentavo Kaune vykusį Europos golbolo čempionatą.
Spektaklį „Biografija: vaidinimas“ taip pat komentavo būsimasis garsinio vaizdavimo specialistas, šiuo metu dar studentas, Ričardas Kudirka. Kino filmo ar spektaklio garsinį vaizdavimą labai apibendrintai būtų galima palyginti su krepšinio ar futbolo rungtynių komentavimu, bet toks lyginimas nebūtų visiškai teisingas. Akliesiems dažniausiai papildomai komentuojamos (tiksliau ‒ vaizduojamos) nebylios scenos, veiksmo aplinka, veikėjų atliekami judesiai ir panašūs ant scenos ar ekrane vykstantys dalykai. Vienas svarbiausių garsinio vaizdavimo principų ‒ kalbėti glaustai, bet tuo pat metu vaizdžiai ir tiksliai.
Garsinis vaizdavimas priartina teatrą
Atsižvelgdama į savo narių kultūrinius poreikius ir sekdama Vakarų valstybių patirtimi, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) garsinį vaizdavimą taip pat pradėjo populiarinti. 2012 metų pavasarį Lietuvos nacionalinis dramos teatras regėjimo negalią turinčius žmones pakvietė į pirmąjį spektaklį su garsiniu vaizdavimu ‒ Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania“ (rež. Ericas Lacastade’as). Vėliau, pasitelkus garsinį vaizdavimą, akliesiems kasmet buvo parodoma po vieną du teatro spektaklius.
„Labai norėjome neregiams parodyti skirtingų režisierių darbo stilių, kūrybinius sprendimus ir sumanymus, ‒ sakė LASS respublikinio centro vyresnioji specialistė Lina Puodžiūnienė. ‒ Šitaip praėjusių metų pabaigoje atsirado E.Nekrošiaus režisuota „Dieviškoji komedija“, o šių metų pavasarį ‒ J.Vaitkaus Rusų dramos teatre pastatytas „Karalius Lyras“. Šį rudenį persikėlėme į Kauną. Kitais metais keliausime gal dar į kitą Lietuvos teatrą.“
Ne kiekvienas spektaklis „pasiduoda“ garsiniam vaizdavimui. Kai kada tai padaryti būna labai sunku, kartais tiesiog nėra techninių galimybių. „Kad per spektaklį būtų galima panaudoti garsinio vaizdavimo metodą, pirmiausia reikia turėti jo vaizdo įrašą, ‒ sako L.Puodžiūnienė. ‒ Tas, kas tai darys, turi pats gerokai padirbėti su šiuo įrašu: jį keletą kartų peržiūrėti, paruošti komentarą, išgryninti sakomas mintis. Komentaras negali užgožti scenoje vykstančio veiksmo, jo neturi būti nei per daug, nei per mažai.“
Svarbu susipažinti su scena ir atributais
Patirtis rodo, kad neregiams ne tik įdomu, bet ir naudinga likus maždaug valandai iki spektaklio užlipti ant scenos. Ta valanda prieš spektaklį yra be galo vertinga. Žmogus galvoje susidėlioja per vaidinimą naudojamą atributiką, scenos apipavidalinimą ir tada spektaklį žiūri ir vertina visiškai kitaip.
L.Puodžiūnienė pasakoja: „Karaliuje Lyre“ scenografijos beveik nebuvo, svarbų vaidmenį atliko aktorių kostiumai, aptempiantys visą kūną, kūno spalvos, tarsi kažkoks žmonių knibždėlynas... Just. Marcinkevičiaus „Katedroje“ ‒ priešingai: kryžius, kopėčios, grandinės, statinė. Visa tai palietę savo rankomis, žinodami, kaip tie daiktai išdėstyti, žmonės geriau įsivaizduoja scenoje vykstantį veiksmą.“
Kaune, prieš spektaklį, aklieji taip pat galėjo apžiūrėti sceną, joje išdėstytus daiktus, susipažino su aktorių balsais.
Garsinio vaizdavimo neapleis
Po spektaklio „Biografija: vaidinimas“ Nacionalinio Kauno dramos teatro kultūrinės veiklos vadybininkė spaudai Jolanta Garnytė-Jadkauskienė sakė, kad spektakliai su garsiniu vaizdavimu teatre bus rodomi ir ateityje. „Dar šiais metais planuojame parodyti spektaklį regėjimo negalią turintiems vaikams. Deja, kol kas dar negalime nurodyti tikslios datos. Orientuojamės ne tik į regėjimo, bet ir į klausos negalią turinčius žmones. Norime rengti spektaklius su garsiniu apibūdinimu, su vertimu į gestų kalbą. Ieškome būdų, kaip tai geriausia padaryti. Jau dabar aišku, kad ir ateityje bendradarbiausime su VU KHF audiovizualinio vertimo katedros studentais.“
Lapkričio 5-ąją vykusios spaudos konferencijos metu Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos pirmininkas Mykolas Balaišis pastebėjo, kad spektakliai, pritaikyti akliesiems ar kurtiesiems, ‒ tai ne tik meno prieinamumo, bet ir žmonių su negalia integracijos į visuomenę reikalas. „Norėčiau kaip normalus, niekuo neišsiskiriantis iš kitų žiūrovas, ‒ sakė M.Balaišis, ‒ ateiti į spektaklį su mergina, jį pasižiūrėti, gauti vertimo į gestų kalbą paslaugą. Norėčiau, kad ši paslauga būtų teikiama nepabrėžiant mano negalios.“
