Ištiktiems krizės žmonėms skubi pagalba teikiama Krizių intervencijos centruose, veikiančiuose penkiuose didžiausiuose šalies miestuose. Pirmasis iš jų sostinėje įkurtas dar 2002-aisiais. Šiuo metu Vasaros gatvėje vienu metu gali gydytis dešimt pacientų. Dar penkiolika vietų – dienos stacionare. Pirmoji pagalba
Krizių intervencijos centras – tarnyba, kur teikiamos trumpalaikės, intensyvios bei tikslingos įvairių specialistų paslaugos. Tuo jis skiriasi nuo psichiatrijos skyriaus, kur gydymas trunka gerokai ilgiau, kur taikomi tradiciniai metodai.
„Į mūsų centrą patenka žmonės, ištikti įvairių emocinių krizių, po bandymų žudytis. Patirtis rodo, kad ypač sunkiai žmonės išgyvena artimųjų netektis. Pasitaiko, kad itin skaudžiai gedinčius žmones šeimos nariai pas mus atveža tiesiai iš kapinių. Visiems, patekusiems į centrą, pagalba pradedama teikti nedelsiant“, ‒ pasakoja Krizių intervencijos centro vadovė Orinta Pocienė.
Jos teigimu, besikreipiančiųjų į centrą ypač padaugėja pavasarį, kuomet vidurinėse ir aukštosiose mokyklose prasideda egzaminų sesijos. „Šiuo laikotarpiu dažnai išryškėja iki tol „snaudusios“ sunkios psichikos ligos. Itin svarbi priežastis, dėl kurios kreipiamasi į mūsų centrą – depresija. Ne veltui šis sutrikimas vadinamas mūsų amžiaus rykšte“.
Norint patekti Į Krizių intervencijos centrą, reikia turėti gydytojo siuntimą. Tačiau prireikus galima kreiptis ir tiesiogiai. „Pagalbą mūsų specialistai teikia visą parą. Apžiūrėję pacientą, jie sprendžia, kokios pagalbos jam reikia. Į stacionarą guldomi žmonės, kuriems nustatomos ūmios būklės dėl psichikos ligos, taip pat ‒ suicidinis elgesys, emocinis stresas, sutrikdantis adaptaciją, ir panašios problemos“, ‒ pasakoja O. Pocienė.
Kai kuriais atvejais, kai psichikos liga paūmėjusi itin aštriai, kai žmogus elgiasi agresyviai, tenka jį nukreipti gydyti į ūmios psichiatrijos skyrių.
Skaudi bėda – savižudybės
Pasak gydytojos, vieni žmonės į centrą atvažiuoja patys, pajutę, kad jiems reikia pagalbos. Kitus atveža artimieji. Pacientai čia pakliūva iš toksikologinių centrų, po bandymų žudytis. „Būtent todėl kai kuriuos pacientus tenka stebėti visą parą. Vaizdo stebėjimo kameros įrengtos visose palatose, bet jomis nepiktnaudžiaujame – gerbiame žmonių privatumą. Tačiau stengiamės būti budrūs – pakartotinių bandymų žudytis retsykiais pasitaiko“, ‒ kalba gydytoja. Kiekviena savižudybė – tai ir didžiulė kaltės našta, prislegianti nusižudžiusiojo artimuosius. Tačiau, pasak gydytojos, artimieji savęs kaltinti neturėtų – kai kuriais atvejais suicidines nuotaikas sunku atpažinti net specialistams. Jos lengviau atpažįstamos retrospektyviai – tada, kai žmogus jau nusižudė ar bandė nusižudyti.
„Iš tiesų požymių, kad žmogus ketina atsisveikinti su gyvenimu, gali ir nebūti. Tai – labai sudėtinga ir daugialypė problema. Artimiesiems siūlyčiau būti budresniems tais atvejais, kai žmogus netikėtai pradeda tvarkyti finansinius reikalus – surašo testamentą, grąžina skolas ar panašiai. Tai jau gali reikšti mintis apie planuojamą savižudybę“, ‒ aiškina medikė.
Jos teigimu, pastaruoju metu visuomenėje daugėja depresijos atvejų, taip pat ‒ įvairių psichikos sutrikimų, plinta alkoholizmas, narkomanija. Tačiau pagalbos programų krizių ištiktiems žmonėms vis dar labai trūksta. Trūksta psichoterapinio gydymo, psichologo paslaugų. Esant tokiai situacijai, visuomenės psichikos sveikata prastėja.
Pagalba – intensyvi
Priimant pacientą į Krizių intervencijos centrą svarbu, kad jis nebūtų agresyvus, psichikos liga nebūtų itin paūmėjusi. „Mūsų centre žmonės nerakinami, neuždaromi, jie gali laisvai judėti. Todėl čia patenka tik tie žmonės, kurie nepavojingi sau ir kitiems, kurie sutinka gydytis savo noru“, ‒ kalba O.Pocienė.
Per dešimt dienų stabilizuojama ūmi paciento būsena, sudaromas krizės įveikimo planas, mobilizuojama artimiausia socialinė paciento aplinka. Besigydant stacionare, psichiatras įvertina žmogaus būseną du kartus per dieną, kasdien konsultuoja psichologas. Socialinis darbuotojas sprendžia socialines problemas, kurios turėjo įtakos krizei išsivystyti. Psichikos sveikatos slaugytojas garantuoja intensyvią psichiatrinę slaugą. Prireikus konsultuoti kviečiami ir kitų sričių specialistai.
Svarbu – artimųjų pagalba ir pagalba artimiesiems
Pasak O.Pocienės, labai svarbu į gydymo procesą įtraukti ir paciento artimuosius. „Kai psichikos liga suserga vienas šeimos narys, galima teigti, jog krizė ištinka ir visą šeimą. Todėl šeimos nariai turėtų nuolat bendradarbiauti su gydytojais, stebėti ligos eigą, jos simptomus. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, kai žmogui nustatytas bipolinis sutrikimas, kreiptis į gydytojus gali paskatinti tik artimieji – pats žmogus tokiais atvejais savęs nekontroliuoja“, ‒ kalba O.Pocienė.
Centro specialistai konsultuoja šeimos narius, teikia ligos prognozes, pasakoja apie gydymo eigą, aiškina, kaip bendrauti su ligoniu, kaip reaguoti į jo būsenas. „Labai svarbu aplinkinių palaikymas, supratimas. Artimieji turėtų suvokti: sirgti psichikos liga nėra gėda. Tai – tokia pat liga, kaip ir bet kuri kita. Net ir sunkios psichikos ligos stabilizuojamos vaistais, žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą, dirbti mėgstamą darbą, turėti šeimą“, ‒ kalba psichiatrė.
Tęstinumas – sėkmingo gydymo pagrindas
Labai svarbu ir tai, kad baigęs gydymo kursą žmogus nebūtų paliktas likimo valiai. Todėl dar vienas svarbus gydymo etapas – dienos stacionaro paslaugos, kurios teikiamos pacientams tris kartus per savaitę.
„Be abejo, toks gydymas nebūtinai skiriamas kiekvienam pacientui. Būna atvejų, kai žmogaus būklę pavyksta stabilizuoti per keletą dienų, tuomet jis išsyk išrašomas. Tačiau jei reikia, mūsų pacientas dar du mėnesius lankosi centre, bendrauja su tais pačiais gydytojais, psichologu. Prireikus pagalbą suteikia socialinis darbuotojas. Jo paslaugos kartais ypač reikalingos; ne paslaptis, kad dažnas mūsų pacientas neturi kur grįžti, tenka spręsti jo apgyvendinimo problemas. Pasitaiko, kad žmogus neturi dokumentų, negauna pašalpos. Padedame spręsti ir šiuos klausimus“, ‒ pasakoja O.Pocienė.
Ligai paūmėjus, sergantieji neretai pakliūna į greitųjų kreditų pinkles. „Tokių atvejų – apstu. Paprastai pavyksta išspręsti ir šią problemą – vykstame į bankus, finansines įstaigas, bandome tartis. Kartais tai tampa ir visos šeimos problema – prarandamas turtas, artimuosius prislegia milžiniškos skolos“, ‒ aiškina medikė. Svarbu kreiptis laiku
O.Pocienės teigimu, gydymo sėkmė priklauso ir nuo to, ar į medikus kreipiamasi laiku. „Norėčiau paskatinti visus žmones pagalbos ieškoti išsyk, vos tik pastebimi pirmieji sveikatos sutrikimai. Tai gali būti ir nuotaikos svyravimai, ir apetito praradimas, ir nemiga. Dar viena priežastis – bloga savijauta, kai kiti gydytojai nenustato ligos. Tokia būsena gali tapti net savižudybės priežastimi, jei žmogus praranda viltį sulaukti pagalbos.“
Pasak gydytojos, žmones vis dar gąsdina stigma, žyminti psichikos ligonius. „Dažnas mano, kad susirgęs bus uždarytas, iš jo atimtos visos teisės visam gyvenimui. Todėl norėtųsi pabrėžti: krizės praeina, sunkios ligos koordinuojamos. Žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą, svarbu nebijoti laiku kreiptis pagalbos“, ‒ ragina O.Pocienė.
Krizių intervencijos centre pacientams sudaryta itin jauki, kone namų, aplinka. Ties įėjimu pasitinka didžiulis akvariumas su žuvytėmis, didžioji dalis palatų – vienvietės. Pacientams skirti jaukūs poilsio kambariai su televizoriais, nedidelė virtuvėlė, kur galima išsivirti kavos, arbatos. „Labai svarbu ir tai, kad mūsų centre žmonės ilgam neizoliuojami nuo įprastos socialinės aplinkos, gauna mažiau vaistų. Tai jiems padeda sveikti greičiau“, ‒ teigia O.Pocienė.
Sėkmės istorija
Krizių intervencijos centro atsiradimą Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, geriau žinomame kaip Vasaros ligoninė, jos vadovas Martynas Marcinkevičius vadina sėkmės istorija. „Tai – pavyzdys, kaip galima įgyvendinti idėją neturint nei daug lėšų, nei patalpų – tiesiog daug gerų norų ir entuziazmo“, ‒ kalba M.Marcinkevičius. Centras gimė 2002-aisiais, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė. Lėšų šiam tikslui per MATRA projektą skyrė Olandijos vyriausybė.
„Jau tada supratome, kad Krizių intervencijos centro labai reikia. Iki tol žmonės po krizių, bandymų žudytis atsidurdavo ūmių psichozių skyriuje, kur gydosi ilgą laiką sunkiomis ligomis sergantys pacientai. Jų liūdnos istorijos pirmą kartą čia pakliuvusiuosius prislėgdavo dar labiau, jie prarasdavo tikėjimą, kad galima pasveikti, manydavo, kad jų liga neišvengiamai progresuos“, ‒ pasakoja M. Marcinkevičius.
Iš pradžių įgyvendinant projektą apmokyta specialistų komanda dirbo neturėdama nuolatinės darbo vietos. „Šie žmonės tiesiog matė savo darbo prasmę. Jie dirbo priėmimo skyriuje, kur atsirinkdavo pacientus ir juos konsultuodavo. Tik 2005-aisiais atsirado dienos stacionaro patalpos, kur tilpo penkios lovos. 2007‒2013 metų finansavimo laikotarpiu iš Europos fondų gauta lėšų Lietuvoje įkurti daugiau Krizių intervencijos centrų. Tokiu būdu jie, remiantis mūsų pavyzdžiu, įkurti didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Tuo pačiu ir mūsų skyrius išsiplėtė iki dešimties lovų, atsirado dienos stacionaras“, ‒ istoriją pasakoja M. Marcinkevičius.
Šiuo metu vilniečiai įgyvendina jau tarptautinį projektą, dalydamiesi patirtimi su Ukrainos specialistais.
„Drauge su Užsienio reikalų bei Sveikatos ministerijomis įgyvendiname projektą dėl pagalbos įkuriant Krizių intervencijos centrus Dnepropetrovsko ir Poltavos regionuose. Jie yra arčiausiai fronto linijos, ten suplaukia sužeistieji, grįžę iš karo, pabėgėliai, žuvusiųjų bei sužeistųjų artimieji. Ukrainoje psichikos sveikatos sistema iki šiol tebėra tokia pat, kokia buvo pas mus daugiau nei prieš dvidešimt metų – gydomi tik sunkiomis ligomis sergantys žmonės. Kuomet dėl karo veiksmų atsirado krizines situacijas išgyvenančių pacientų, psichikos sveikatos specialistai suprato nežinantys, kaip jiems padėti. Mes turime įvairiapusės patirties ir džiaugiamės galėdami ja pasidalinti su kolegomis iš Ukrainos“, ‒ sako M. Marcinkevičius.
