Vienareikšmio atsakymo, kur regėjimo negalią turinčiam vaikui mokytis – specialiojoje ar bendrojo lavinimo mokykloje, nėra. Privalumų yra tiek mokantis vienoje, tiek kitoje mokykloje.
Vienareikšmio atsakymo nėra
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pirmininkas Sigitas Armonas sako, kad visų mūsų, taip pat ir neįgalių vaikų, poreikiai dažnai yra labai skirtingi, todėl jiems reikia skirtingos pagalbos. „Gerai, kad yra įstatymas, leidžiantis rinktis, kur vaikui mokytis – specialiojoje ar bendrojo lavinimo mokykloje, tačiau, kad jis galėtų mokytis kartu su reginčiais bendraamžiais, būtinos tam tikros sąlygos. Specialiųjų aklųjų mokyklų ugdymo kokybė abejonių nekelia – jas baigę žmonės studijuoja, siekia aukštojo išsilavinimo. Deja, kol kas negalime to pasakyti apie bendrojo lavinimo mokyklas.“
LASS centro tarybos vyriausioji specialistė Audronė Jozėnaitė Lietuvos ir kitų šalių aklųjų švietimo problemomis domisi jau apie dešimt metų, seka naujienas, diskusijas. „Vienareikšmio atsakymo, kas nematančiam vaikui geriau, – mokymasis specialiojoje ar bendrojo lavinimo mokykloje, – nerasime, – sako ji. – Labai svarbu įvertinti, ar vaikas dar šiek tiek mato, ar visiškai nemato, kokią paramą jam gali suteikti valstybė, mokyklos bendruomenė, šeima. Ne mažiau svarbu, ypač vaikui mokantis vyresnėse klasėse, suprasti, kokią ateitį jis rinksis – mokysis profesijos ar sieks akademinio išsilavinimo.“
Anot A.Jozėnaitės, pirmiausia turėtume suprasti, kad įtraukusis ugdymas yra brangus – kompiuteriai, Brailio eilutės, specialios programos, kitos akliesiems pritaikytos mokymo priemonės. Visa tai sau gali leisti tik labai turtingos valstybės. Deja, Lietuva – ne tarp jų.
Lietuvoje bendrojo lavinimo mokyklose besimokantys vaikai nuolat susiduria su vadovėlių Brailio raštu problema – jų nesuspėjama laiku išleisti. Beveik kiekvieno dalyko yra po keletą vadovėlių ir mokytojas pats gali pasirinkti, pagal kurį klasė mokysis. Visų to paties dalyko vadovėlių Brailio raštu išleisti nėra galimybių, todėl neretai klasė mokosi iš vieno, o nematantis vaikas – iš kito vadovėlio.
Bręstančio žmogaus ugdymas nėra vien vadovėlinių tiesų perteikimas. Vienas iš integruoto ugdymo šalininkų argumentų – tarp savo bendraamžių besimokantis aklas vaikas įgyja geresnius socialinius įgūdžius, mokosi būti savarankiškas. Kitaip tariant, jis bręsta ne šiltnamio sąlygomis kaip specialiojoje mokykloje. Deja, tiek Lietuvos, tiek kitų šalių patirtis byloja, kad dažnai yra priešingai: nematantis vaikas patiria perdėtą šeimos globą ir rūpestį. Lietuvoje mokytojų pagalbininkais dažniausiai dirba neįgalių vaikų mamos. Neretai integruotai besimokantis vaikas nesinaudoja baltąja lazdele, nes visur yra palydimas, nuvedamas. Tokių vaikų dažnai būna prastesni savitvarkos įgūdžiai, nes daugelį darbų už juos nudirba tėvai. Vertinant žmogiškai, tai visiškai suprantama: kuri mylinti mama „kankins“ ar leis „kankintis“ savo aklam vaikui? Tik anksčiau ar vėliau tų įgūdžių vaikui vis tiek reikės išmokti.
Aklieji apie specialųjį ir įtraukųjį ugdymą
Ugnė Žilytė praėjusiais metais baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja vokiečių kalbą. Dar besimokydama ugdymo centre mergina baigė muzikos mokyklą, praėjusių metų pabaigoje Lietuvos aklųjų bibliotekoje buvo surengta jos rankdarbių paroda. Ugnė vienareikšmiškai pirmenybę atiduoda specialiajam ugdymui. Mergina sako, kad mokantis bendrojo lavinimo mokykloje mokiniai labai sunkiai gauna specialių priemonių, todėl tenka jas įsigyti patiems arba prašyti valstybės paramos. „Bendrojo lavinimo mokykloje besimokančiam neįgaliam vaikui būtinas pagalbininkas – toks mokinys dar labiau išsiskiria iš bendraamžių, o jo negalia tampa dar labiau pabrėžiama. Daugelis pedagogų Lietuvoje nemoka tinkamai įvertinti neįgaliųjų sugebėjimų, kartais tokiems mokiniams siūloma iš viso nelaikyti egzaminų. Mes negalime reikšti tokiems pedagogams pretenzijų, nes jie nėra specialiai mokomi, kaip dirbti su negalią turinčiais vaikais.“
Ugnė džiaugiasi, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre mokiniai yra gerai paruošiami egzaminams. „Baigiau centrą gerais pažymiais, tai leido man ne tik įstoti į Vilniaus universitetą, bet ir gauti valstybės finansuojamą vietą. Ugdymo centre mokiniai gauna daug savarankiško gyvenimo įgūdžių, nes tam skiriamos specialios pamokos. Tėvai niekada nesugalvos pamokyti vaiko buitinių dalykų, nes arba jie neturės tam laiko, arba manys, kad neverta, nes vaikas vis tiek nemato.“
Anot Ugnės, žmonėms gali kilti klausimas, kaip tada ji studijuoja universitete? „Nagi visai paprastai, – atsako ji. – Universitete studijuoja kitokie žmonės. Čia nėra patyčių, visada kas nors paklaus, ar nereikia pagalbos. Be to, į universitetą ateina subrendę žmonės, kurie jau žino, ko nori. Neregys studentas pats gali paaiškinti dėstytojams, ko jam labiausiai reikia: nuskenuoti medžiagą, atsiųsti ją prieš paskaitą ir panašiai. Be to, keliuose Lietuvos universitetuose yra Brailio spausdintuvai. Jų tikrai nėra kiekvienoje bendrojo lavinimo mokykloje.“
Vaida Butautaitė šiuo metu gyvena Klaipėdoje. Ji yra baigusi Lietuvos edukologijos universitetą, muzikos pedagogikos specialybę. Mergina gyvena aktyvų gyvenimą: rašo magistro darbą apie muzikos terapiją, mokosi masažo meno, savanoriauja, dainuoja. Vaida mokėsi ir aklųjų ugdymo centre Kaune, ir bendrojo lavinimo mokykloje Luokėje. Paklausta, kur mokytis aklam vaikui perspektyviau ir naudingiau, vardija vienos ir kitos mokyklos privalumus. Specialiojoje mokykloje vaikas gauna geresnę ugdymo kokybę, bendrojo lavinimo mokykloje anksčiau susiduria su gyvenimo realybe, geriau išmoksta priimti jo iššūkius. Tačiau kai kada visos teorijos ir protingi samprotavimai tampa bejėgiai prieš namų ilgesį. „Iki aštuntos klasės vidurio, – pasakoja Vaida, – mokiausi aklųjų ugdymo centre, bet visada labai norėdavau namo. Valgydavau pieštukų grafitą, kad pakiltų temperatūra, o kai ji pakildavo, tada galėdavau išvažiuoti į namus. Aklųjų mokykloje mokiausi prastai, tai man ir sakydavo: „Kaip tu galėsi mokytis integruotai, jeigu čia gauni tokius prastus pažymius? Mums tik gėdą padarysi!“ Na, palaukit, bjaurybės, aš jums parodysiu... Aštuntos klasės viduryje išvažiavau namo ir pradėjau lankyti mokyklą Luokėje. Daug mokiausi papildomai ir pusmetį baigiau gana gerais pažymiais.“
Baigti turėtų aklųjų mokyklą
Bene daugiausia regėjimo negalią turinčių vaikų bendrojo lavinimo mokyklose mokosi Panevėžio ir Utenos apskrityse, o šių apskričių aklųjų centro direktorius Aloyzas Vilimas nuolat bendrauja ir su tokių mokyklų mokytojais, ir su vaikais bei jų tėvais. „Šiuo metu turime du integruotai besimokančius neregius – Anykščiuose ir Utenoje, – pasakoja jis. – Uteniškė mergaitė šiais metais mokosi aštuntoje, o anykštėnas vaikinas – dešimtoje klasėje. Abu kitais metais turės keisti mokyklą, nes pereis mokytis į gimnaziją. Dėl būsimos mergaitės mokyklos Utenos švietimo skyriuje dar diskutuojama. Anykščiuose visi labai geranoriški, aklą vaiką mokykla priima be atsikalbinėjimų ar išsisukinėjimų, bet kartu įspėja, kad jiems patiems tai nemažas iššūkis, kad aklųjų mokymo patirties neturi, todėl itin aukštos darbo kokybės nereikėtų tikėtis. Mokytojai neabejoja, kad patirties per kelerius metus įgis, bet tada jaunuolis jau ir mokyklą baigs...“
Anot A.Vilimo, į aklų vaikų mokymąsi bendrojo lavinimo mokyklose savo darbo pradžioje jis žiūrėjęs gerokai optimistiškiau nei dabar. „Nesu nusiteikęs prieš aklųjų mokymąsi kartu su matančiais vaikais, bet matau ir problemų. Jeigu kas nors paklaustų mano nuomonės, atsakyčiau taip: vaikas bendrojo lavinimo mokykloje galėtų mokytis iki aštuntos, daugiausia – iki dešimtos klasės. Bet vidurinę mokyklą jis turėtų baigti aklųjų ugdymo centre, ypač jeigu ketina mokytis toliau ir nori gauti gerą akademinį išsilavinimą.“
