Gimtosios kalbos pamokų per mažai
Gimnazistai reikalauja gestų kalbos įskaitą keisti egzaminu ir neslepia, kad yra įskaudinti nepagarbos gestų kalbai. Abiturientai tikina, kad yra ir dar viena problema, kurią būtinai reikia išspręsti, – tai pernelyg mažas gestų kalbos pamokų skaičius visose ugdymosi pakopose.
Gimnazistai piktinasi, kad nėra lygybės tarp lietuvių ir lietuvių gestų kalbų. Ir, vietoj vienos ar dviejų gestų kalbos pamokų per savaitę, nori penkių. Abiturientai tvirtina, kad jų negąsdintų net pailgėjusi mokymosi diena.
Nuo mokslinės analizės iki gotų kultūros
Mokiniai mintimis grįžta į lietuvių gestų kalbos įskaitą. Rūta pasakoja, kad dalyko žinių patikrai parengė gestų ir lietuvių kalbų lyginamąją analizę. Gytis į pasirinktą temą „Gestų kalba: saviraiška ir menas“ meistriškai įterpė imituojamąją dainą, taip atskleisdamas neišsemiamus gestų kalbos raiškos klodus. Neringa, Tadas ir Vitalijus rengė pranešimus apie atskiras kurčiųjų kultivuojamas sporto šakas Lietuvoje ar Europoje, daugiausia pasiekusius sportininkus. Ignas pasakojo apie iškilius pasaulio kurčiuosius, supažindindamas su dar nežinomais vardais. Ingrida gilinosi į 180 metų su pertraukomis veikiančios savo ugdymo įstaigos istoriją, o Evelina nusprendė ugdyti toleranciją kitoniškumui ir parengė pasakojimą apie gotų kultūrą.
Abiturientai aiškino, kad temas daugiausia padiktavo interesų sritys, laisvalaikio užsiėmimai, priklausymas tam tikroms kultūrinėms, sporto, visuomeninėms bendruomenėms. 15 minučių viešas kalbėjimas iš daugelio pareikalavo maždaug penkis mėnesius trukusio pasiruošimo. Juk reikėjo surinkti informaciją, atrinkti ir sugrupuoti faktus, mokytis argumentuoti, taisyklingai kalbėti ir palaikyti kontaktą su auditorija, dažnam iš jų daryti interviu su žmonėmis ir vaizdo medžiagą paruošti demonstracijai.
Įskaitos iššūkiai abiturientų ir vertinimo komisijos akimis
Įskaitos vertinimo komisijai vadovavusi ugdymo centro direktorė Gerda Lepeškienė patenkinta šių metų rezultatais. Vadovei svarbu, kad visi įskaitą išlaikė gerai, net trys iš šešiolikos abiturientų gavo aukščiausią įvertinimą. Anot vadovės, netikėtai atsiskleidė, sužibėjo keli abiturientai, kurie centre paprastai buvo mažiau iniciatyvūs. „Kol kas mūsų dvyliktokai dar nėra tobulai įvaldę viešojo kalbėjimo meno, bet jie labai stengėsi“, – giria mokinius G. Lepeškienė.
Gestų kalbos specialistė, Lietuvos edukologijos universiteto magistrantė Ada Zabulionytė buvo daug griežtesnė. Ji sakosi pastebėjusi į pranešimus įmaišytų kitų kalbų gestų. Mažino pažymius ir už kalbos kultūros klaidas. Vertintoja atkreipė dėmesį, kad keletas kurčiųjų į ugdymo centrą atėjo tik į gimnazijos klases. Jų pasisakymuose trūko kalbėjimo laisvumo ir natūralumo. Anot jos, šiems mokiniams gestų kalbos įskaita buvo tikras iššūkis. Paklausti, ar buvo sunku, mokiniai nesiskundė, bet ir nemenkino tekusios užduoties. Tad gal iš tiesų – gestų kalba ne vien girdintiesiems kietas riešutėlis?
„Parašykite, kad gestų kalba yra turtinga, graži, vaizdinga, talpi, unikali, raiški, trimatė“, – vietoj atsisveikinimo, vienu balsu, žėrė komplimentus gimtajai kalbai abiturientai.
Už klasės durų gimnazijos skyriaus vedėja Jolita Levickienė paaiškina: „Nesistebėkite abiturientų reakcijomis. Gestų kalbos egzaminas jiems yra garbės reikalas. Kurtieji šiuo metu liko vienintelė kalbinė mažuma, nelaikanti gimtosios kalbos egzamino.“
