Edita įsitikinusi, kad lietuviai turėtų sau leisti nedelsiant siųsti paliatyviosios medicinos specialistus pas tuos ligonius, kurie kenčia fizinį skausmą ar išgyvena dvasines kančias. Kurie turi teisę išlikti orūs, nepalūžę, aktyvūs net ir akistatoje su mirtimi.
Kiek brandi mūsų visuomenė?
Liga ir mirtis – neišvengiama kiekvienam žmogui. Pastaruosius du tris dešimtmečius pagalba gyvenimo pabaigoje susilaukia milžiniško dėmesio. Paliatyviosios medicinos paslaugų tinklai plečiasi visuose žemynuose, tačiau jų plėtros tempai ir kompetencijos skirtingos. Dėmesys, kuris skiriamas nustatant ir tenkinant individualius sunkių ligonių, mirštančiųjų ir jų šeimos narių poreikius, yra jautrus konkrečios visuomenės brandumo rodiklis.
Editai pradėjus dirbti Vilniaus Centro poliklinikos šeimos gydytoja, kildavo klausimų: ką daryti su savo kritinės būklės pacientais, kaip jiems pagelbėti? Ligoninėse vadinamų „beviltiškų“ ligonių ilgai nelaiko, lankytis poliklinikoje jie dažniausia nebeturi galimybių, slauga stacionaruose – ne geriausia ir tik laikina išeitis. O juk žmogaus gyvenimas akistatoje su mirtimi gali trukti ilgai, net ne vienus metus. Kai kada Edita situaciją jau įsivaizduodavo beviltišką. Tačiau pasitaikius pasiūlymui mokytis ji išklausė paliatyviosios medicinos kursą, gavo sertifikatą, leidžiantį dirbti su paliatyviaisiais ligoniais, ir pradėjo dirbti tos pačios Centro poliklinikos įkurtoje Slaugos, paliatyviosios medicinos ir socialinių paslaugų klinikoje. „Išsivysčiusiose šalyse laikomasi nuostatų, kad paliatyvioji medicinos pagalba turi prasidėti tada, kai tik žmogus suserga, sužinoma, kad pasireiškė progresuojanti ir nepagydoma liga. Kaip medikė, negaliu nuleisti rankų ir nieko nedaryti, net kai situacija atrodo beviltiška“, – sako Edita.
Pasak gydytojos, susirgusiam žmogui stojus akistaton su mirtimi, labai reikia visapusiškos aktyvios priežiūros ir gydymo. „Paliatyvioji pagalba, teikiama komandiškai, pirmiausia yra skausmo, kitų simptomų ir psichologinių, socialinių bei dvasinių problemų kontrolė. Ir Lietuvoje ji turėtų būti skiriama besąlygiškai visiems, nepaisant amžiaus, lyties, rasės, tikėjimo. Nepaisant kokių nors geografinių trikdžių.“
Paslaugos pagal unikalų paciento poreikį
Vilniaus Centro poliklinikos vadovai įsitikinę, kad jų sukurtos Slaugos, paliatyviosios medicinos ir socialinių paslaugų klinikos paslaugas prireikus gautų visi jų poliklinikoje besigydantys pacientai – pajėgumų užtektų. Tam, kad pas Centro poliklinikos pacientą, kurio sveikatos būklė reikšmingai ir greitai blogėja, į namus atvyktų paliatyviosios pagalbos komanda, nebūtina, kad prieš tai jam būtų nustatytas darbingumo ar specialiųjų poreikių lygis. „Mes turime daug pacientų, kuriuos pradeda lankyti paliatyviosios pagalbos komanda tuomet, kai jiems dar nėra patvirtinta nei negalia, nei kokie nors specialūs poreikiai. Tai gali būti nustatyta ir vėliau“, – aiškina Edita.
Kliūčių tokiais atvejais personalui iškyla tuomet, kai reikia palengvinti paciento finansinę naštą. Pavyzdžiui, kompensuoti čiužinio pragulų profilaktikai, funkcinės lovos ar reikiamo sauskelnių įsigijimo išlaidas iki to laiko, kol Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT) nustatys specialiųjų poreikių lygį.
Šiuo metu Lietuvoje atskiru Sveikatos ministro įsakymu yra išskirtos vaikų, suaugusiųjų ambulatorinės ir stacionarinės paliatyviosios priežiūros paslaugų teikimo indikacijos. Pacientai į paliatyviąją slaugą patenka tam tikru atrankos būdu. Pirmą ir svarbiausią procedūrinį žingsnį žengia šeimos gydytojas, geriausiai žinantis paciento situaciją. Jei pastebi, kad diagnozė atitinka patvirtintą ligų (indikacijų) sąrašą, atitinka ir būklės sunkumo laipsnis, rašo siuntimą Gydytojų konsultacinei komisijai (GKK). Ten peržiūrima ligos istorija, įvertinama esama sveikatos būklė ir patvirtinama, kad paliatyvioji pagalba išties būtina. Tuomet pacientui pagalbą pradeda teikti paliatyviosios pagalbos komanda, kurios narys yra ir šeimos gydytojas.
Žmogui iš šalies tas lietuviškas procedūrinis kelias atrodo beviltiškai ilgas, ypač įsivaizduojant, kad ligonis, sveikatos būklei nenumaldomai blogėjant, galbūt išgyvena neapsakomas kančias. Jau nekalbant apie tai, ką jaučia šeimos nariai artėjant netekčiai, kartais net nebeįsivaizduodami ko griebtis, kad padėtų ligoniui. „Stengiamės kaip galime operatyviai suvaldyti biurokratinius procesus ir sutrumpinti paslaugos gavimo kelią. Deja, yra daug atvejų, kai sužinome apie pacientą per vėlai ir į paliatyvininkų rankas jis patenka tokios prastos būklės, kad mažai kuo galime padėti. Dažnai pacientai ir jų artimieji tvirtina, kad kritiniu atveju nežinojo kur kreiptis, nebuvo girdėję apie galimą paliatyviąją pagalbą“, – sako Vilniaus centro poliklinikos direktoriaus patarėja Sandra Sabonienė.
Svarbu bendradarbiauti su artimaisiais
Kai žmogaus sveikatos bei savijautos būklė sunkėja ir jis tampa vis labiau priklausomas, nebegalintis apsitarnauti, iškyla labai daug subtilių situacijų. Tačiau Centro poliklinikos specialistų patirtis rodo, kad daugelį jų įmanoma išspręsti ir namų sąlygomis. Svarbiausia, kad ligonis būtų gerbiamas, svarbus, orus savo namuose ir jaustų artimųjų, medikų palaikymą, netaptų izoliuotas nuo pasaulio. Juk iki ligos gyveno pilnavertį gyvenimą, o susirgus staiga viskas kardinaliai keitėsi. Slaugant sunkų ligonį namuose pagrindinė našta tenka artimiesiems.
Pasak Sandros, paliatyviąją pagalbą teikia ne tik gydytojas, slaugytojas, socialinis darbuotojas, sielovadininkas, psichologas ar psichiatras. Labai svarbu, kad į komandinį darbą įsijungtų ir paciento šeimos nariai, giminės ar draugai. Todėl specialistai su artimaisiais turi ne tik keistis informacija, bet ir pagal galimybes leisti jiems pailsėti. Didelė nuolatinės paliatyviosios priežiūros našta tenka ir poliklinikos slaugytojams bei jų padėjėjams. „Deja, būna tokių pacientų, kurių perrengimo, patalynės keitimo, perrišimo procedūros trunka vos ne tris valandas – pirmiausia reikia viską aplink pacientą apkuopti, jį nuprausti, ir tik tada galima imtis, pavyzdžiui, tvarkyti žaizdas“, – pastebi Edita. Tačiau mūsų slaugos specialistės – dažniausiai moterys – atjaučiančios, drąsios, nebijančios darbo. Jos dirba ne tik pagal gydytojų nurodymus, bet ir savarankiškai. O jei paciento būklė keičiasi, nedelsiant informuoja gydytoją.“
Gydytoja neslepia, kad paliatyviosios pagalbos komandos specialistams dažnai kyla emocinių sunkumų darbe. Tuomet gelbėja pabuvimai savitarpio pagalbos grupėse su kolegomis ar „koridorius be kliūčių“ pas psichologą.
Paliatyviosios paslaugos turi tendenciją populiarėti
Kai Sandra pradėjo dirbti Centro poliklinikoje 2008 metais, joje jau veikė slaugos skyrius. Tuomet teisės aktai buvo dar labai nauji, tik ką reglamentuoti, todėl buvo nelabai aišku, kas ir kaip turėtų dirbti. Poliklinikoje buvo vienas kabinetas, kur slaugytojas, dirbantis kaip tarpininkas tarp paciento namuose ir gydytojo, ateidavo pasiimti priemonių, užpildyti dokumentaciją ir gauti iš šeimos gydytojų paskyrimus, kuriam pacientui ir ką reikia atlikti. „Buvome pirmieji Lietuvoje, 2009 metais pradėję teikti komandinę paliatyviąją pagalbą namuose.“
Centro poliklinikos vadovai planuoja ateityje steigti dienos ir paros stacionarus, kuriuose būtų prižiūrimi ligoniai tuo metu, kai jų šeimų nariai dirba arba trumpam išvažiuoja pailsėti.
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, 2011 metais Lietuvoje buvo 74 įstaigos, turinčios teisę teikti paliatyviąją pagalbą: 50 jų teikė stacionarines, o 24 – ambulatorines paslaugas. 2015 metais Lietuvoje paliatyviosios pagalbos paslaugas teikė jau 84 asmens sveikatos priežiūros įstaigos: 53 stacionarines, o 31 – ambulatorines paslaugas.
Stacionarinėmis paliatyviosios pagalbos paslaugomis besinaudojančių žmonių skaičius kasmet auga. 2011 metais jomis pasinaudojo 1 590, 2012 – 2 027, 2013 – 2 258, o 2014 – 2 361 pacientas.
