Ne mirti, o gyventi
Tam, kad laukiantys tam tikro organo transplantacijos žmonės galėtų gyventi, reikia tik šiek tiek laiko užpildyti savo duomenis ir gauti donoro kortelę, pasiryžimo pasikalbėti apie savo sprendimą su artimaisiais ir suvokimo, kad nepažįstamas žmogus nėra svetimas, todėl negalima nusisukti nuo jo skausmo. „Galima vadovautis ir labai pragmatiška nuostata – padėti kitiems, tikintis, kad jei tau ar tavo artimiesiems prireiks tokios pagalbos, ją gausi“, – pasakoja Santariškių Nefrologijos skyriaus vedėja dr. Dalia Aleknienė.
Nacionalinio transplantacijos biuro komunikacijos skyriaus vadovė Rasa Pekarskienė sako, kad vis daugiau žmonių pritaria organų donorystės idėjai ir žvelgia į tai kur kas kilniau. „Dauguma žmonių Lietuvoje vis labiau ima suprasti, kokia svarbi organų donorystė sergantiems žmonėms ir pradeda vadovautis šia auksine taisykle: jei mirdamas gali išgelbėti kito gyvybę – išgelbėk, jei gali pasidalyti – pasidalyk“, – sako R. Pekarskienė.
Miręs žmogus gali išgelbėti kitas 7 gyvybes, atsižvelgiant į tai, kokie mirusiojo organai tinkami dovanoti. Lietuvoje gali būti persodinti tokie organai kaip širdis, kepenys, plaučiai, inkstai, kasa ir ragenos. Be to, atliekamos širdies–plaučių, inksto–kasos arba širdies–inksto kompleksų persodinimo operacijos.
Donoro kortelė – sutikimas
Donoro kortelė reiškia, kad asmuo laisva valia, būdamas dar gyvas ir atsakingai apgalvojęs, priėmė sprendimą po mirties tapti organų donoru. Naujausiais duomenimis, iki šių metų rugpjūčio 1 d. Lietuvoje tokią kortelę turėjo 22 684 žmonės.
Daugiausia donoro kortelę įsigyti sutinka jaunimas nuo 18 iki 30 metų. Galima daryti išvadą, kad jauni žmonės ambicingesni nei vyresnieji, nebijo naujovių, neturi jokių prietarų ir kur kas daugiau žino apie organų donorystę pasitelkdami internetą bei naująsias medijas.
„2014 m. atsiradus galimybei donoro kortelę užpildyti internetu, ja pasinaudoja daugiausia jauni žmonės, kurie kur kas dažniau naudojasi internetu negu vyresnieji. Tačiau visais laikais jaunimas buvo aktyviausias. Net tada, kai donoro kortelę buvo galima pasirašyti tik gydytojo akivaizdoje. Gali būti, kad didelę įtaką turi didesnis gaunamos informacijos kiekis“, – statistiką komentuoja LA „Gyvastis“ prezidentė.
Lietuvos asociacijos „Gyvastis“, vienijančios žmones, laukiančius ir esančius po įvairių organų transplantacijos, prezidentė Ugnė Šakūnienė sako, kad donoro kortelė reiškia asmens sutikimą tapti donoru, tačiau priėmus tokį sprendimą reikėtų apie tai pranešti ir savo artimiesiems. Kai asmuo turi donoro kortelę, artimųjų neklausiama, ar jie pritaria šiai idėjai, tačiau jie informuojami, kad jiems brangus žmogus buvo apsisprendęs. „Jei šeimos nariai apie tai nežinojo, jiems gali kilti visokių minčių. Juo labiau kad toks svarbus klausimas bus aptarinėjamas ištikus netekties skausmui. Jei jie gydytojais nepatikės ir tokiam sprendimui pasipriešins, gydytojams bus neįmanoma įvykdyti mirusiojo valios“, – pasakoja U. Šakūnienė.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus dėl donorystės po asmens mirties klausiama pačių artimiausių tokia eilės tvarka: pirmiausia vyro ar žmonos, jei asmuo nesusituokęs – vaikų, jei vaikų neturėjo – tėvų, jei jų nėra – brolių arba seserų.
Ryžtis donorystei skatina patirtis
Kodėl asmuo sutinka paaukoti savo organus po mirties? Žinoma, kad kilnių ir nesavanaudiškų motyvų, noro padėti kitiems ir galbūt pratęsti savo egzistavimą suteikus gyvenimą kitam. Pasak U. Šakūnienės, žmones tapti donorais skatina perskaitytos, pamatytos ar net pačius palietusios istorijos apie laimingai gyvenančiuosius su persodintu inkstu, širdimi, kepenimis.
„Su atvejais, kai nustoja funkcionuoti savi inkstai ir prireikia dializės arba jau atlikta kokio nors organo transplantacija, mūsų šalies gyventojai vis dažniau susiduria. Ne kartą teko kalbėti su jaunuoliais, kurių senelis, dėdė ar net vienas iš tėvų turi šią problemą. Tokie tiesiogiai palietę pavyzdžiai tampa paskata ir noru padėti kitiems“, – pasakoja U. Šakūnienė.
Informacijos įvairovė skatina dovanoti
Ne veltui sakoma, kad kuo daugiau žinosi, tuo saugesnis jausiesi. Taip viskas vyksta ir su organų donoryste – kuo daugiau žmonės sužino, tuo mažiau bijo ir tiki įvairiais mitais bei gandais. U. Šakūnienė pasakoja, kad naujienas apie tokius renginius kaip žvakučių akcija, skirta donorams, žygius, koncertus ar kitokius viešus renginius, skirtus organų donorystei propaguoti, žurnalistai mielai aprašo, tačiau didžiausia problema – lėšų trūkumas socialinei reklamai.
Nevyriausybinė asociacija „Gyvastis“ organizuoja paskaitas. Jos skaitomos mokyklose, universituose, įvairiose draugijose: siekiama plėsti žmonių akiratį ir informuoti juos apie naujausias organų donorystės tendencijas, bendrą situaciją.
Gautas organas – neįkainojama dovana
Kiekvienas žmogus nori gyventi visavertiškai besidžiaugdamas gyvenimu, nepriklausomas nuo medicinos priemonių ar įvairių gyvybę palaikančių aparatų. Dovanotas organas sergančiajam – neįkainojama dovana, kuri leidžia nerti į gyvenimą stačia galva.
„Nelaimės akimirką, netekus brangaus žmogaus, mirusiojo artimiesiems itin sudėtinga priimti sprendimą paaukoti jo organus donorystei, ypač jei šeimoje iki lemtingos nelaimės apie organų donorystę nebuvo kalbėta. Taigi didžiulės pagarbos verti kiekvieno donoro artimieji, priimantys kilnų sprendimą paaukoti organus donorystei“, – sako Nacionalinio transplantacijos biuro komunikacijos skyriaus vedėja Rasa Pekarskienė.
