Lietuvoje gestų kalbos vertėjų atestacija pradėta vykdyti šių metų pabaigoje.
Pirmas žingsnis profesionalumui patvirtinti
„Šiais metais pirmą kartą gestų kalbos vertėjai atestuojami, kad įgytų lietuvių gestų vertėjų kvalifikacines kategorijas. Atestacijos tikslas – skatinti gestų kalbos vertėjus tobulinti vertimo gebėjimus ir taip užtikrinti kuo geresnę vertimo kokybę teikiant vertimo paslaugas tiek kurtiesiems, tiek klausos negalios neturintiems žmonėms“, – sako Neįgaliųjų reikalų departamento direktorės pavaduotoja Jolanta Šliužienė. Lietuvoje yra patvirtinti 103 vertėjų etatai, dar 7 vertimo paslaugas teikia per gestų kalbos vertėjų centrus. Šalyje yra 5 gestų kalbos vertėjų centrai: Vilniaus (teikia paslaugas ir Alytuje), Kauno (aptarnauja ir Marijampolės klausos negalią turinčiuosius), Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskrityse. Tačiau iki šiol nė vieno dirbančio gestų kalbos vertėjo kvalifikacijos lygmuo nebuvo įvertintas.
Pirmojoje atestacijoje panoro dalyvauti apie trečdalis gestų kalbos vertėjų. Juos vertino Lietuvių gestų kalbos vertėjų atestacijos komisija: Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentas Vytautas Pivoras, Lietuvos gestų kalbos vertėjų asociacijos prezidentė Ramunė Leonavičienė, Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos vadovas Kęstutis Vaišnoras, Vilniaus kolegijos dėstytojas Andrius Borisevičius, VšĮ Surdologijos centro direktorė Jolanta Radzevič.
Atestacijos komisijai vadovavo Neįgaliųjų reikalų departamento direktorės pavaduotoja Jolanta Šliužienė. Komisijos sekretorė – Neįgaliųjų reikalų departamento Programų koordinavimo ir įgyvendinimo skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Grigaliūnienė. Gestų kalbos vertėjams gali būti suteiktos trys vertėjų kvalifikacinės kategorijos: vyresniojo vertėjo, vyriausiojo vertėjo ir vertėjo eksperto. Nustatant kvalifikacinę kategoriją vertinamas vertėjo išsilavinimas, jo darbo stažas, profesinė vertimo kompetencija. Buvo surengti 3 atestacinės komisijos posėdžiai, kiekviename buvo įvertinta po 9 gestų kalbos vertėjus.
Gestų kalbos vertėjams – pelnytas dėmesys
Lietuvos gestų kalbos vertėjų asociacijos prezidentės Ramunės Leonavičienės teigimu, tik 2011 metais buvo oficialiai įteisintas gestų kalbos vertėjų statusas, dokumentuose atsirado tokia profesija. Šiemet žengtas dar vienas svarbus žingsnis. „Gestų kalbos vertėjų atestacija – tai mūsų darbo kokybės įvertinimas“, – sakė ji, ragindama neprarasti tikėjimo savo profesija, gilinti žinias ir tobulėti. R. Leonavičienė patikino, kad gestų kalbos vertėjo kvalifikaciją įrodantis dokumentas turės įtakos ir nustatant pagal atestacijos lygį priklausantį vertėjo atlyginimą.
Pasak jos, vertėjų darbo apmokėjimą reglamentuojantys teisės aktų projektai jau rengiami – apie viską yra pagalvota. Prieš įteikdama gestų kalbos vertėjams kvalifikacinius pažymėjimus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės aprėpties departamento direktorė Violeta Toleikienė ragino suvokti šios dienos svarbą: „Jūs este pirmieji, kurie išlaikėte kvalifikacinius egzaminus. Jums šiandien suteikiama kvalifikacinė kategorija. Tai svarbu ne tik kiekvienam asmeniškai, bet ir visai kurčiųjų bendruomenei – ji galės tikėtis ir reikalauti kokybiškos gestų kalbos vertimo paslaugos.“ Pirmasis kvalifikacinės kategorijos pažymėjimas įteiktas Šiaulių apskrities gestų kalbos vertėjų centro vertėjai Editai Garnytei. Vilniaus kolegijos absolventė vertėjauja jau trejus metus.
Šiauliuose dirba 10 gestų kalbos vertėjų. Pasak Editos, dažniausiai klausos negalią turintiems žmonėms jų pagalbos prireikia kreipiantis į gydymo ir įvairius teisinius klausimus nagrinėjančias institucijas. Mergina prasitaria, kad gestų kalbos vertėjo specialybę pasirinko beveik atsitiktinai. Į menus linkusi Edita pavėlavo į šios krypties stojamuosius egzaminus, tad norą išmokti kažko visai naujo, išmėginti save kitoje srityje įgyvendino pasirinkusi ne įprastines anglų ar vokiečių, o gestų kalbos vertėjo studijas. Ir nenusivylė. „Pradžia buvo sunki“, – prisipažįsta mergina.
Tačiau ją išgyvenusi nusprendė nesustoti vietoje. „Atestacijai ryžausi, nes noriu tobulėti. Reikia įsitvirtinti ir siekti naujų tikslų“, – sako pirmąjį kvalifikacinės kategorijos pažymėjimą gavusi, tačiau aukštesnės kvalifikacinės kategorijos ateityje ketinanti siekti mergina.
Nepakanka mokėti vien gestus
Vilniaus apskrities gestų kalbos vertimo centro direktorė Danguolė Dragūnienė džiaugėsi, kad atestacijai ryžosi apie pusė centre dirbančių vertėjų. Pasak jos, buvo nemažai kalbėta, diskutuota, tačiau noras sužinoti, pasitikrinti, kaip esi vertinamas, koks tavo žinių, profesinis lygis, nugalėjo. Anžela Mejerienė – viena iš tų smalsiųjų. Po atestacinio egzamino įspūdžiais pasidalijusi moteris kalbėjo ne tik žodžiais, bet ir gestais, veido mimika. Pasak Anželos, nepakanka išmokti vien pirštų abėcėlę. Paraidžiui verčiamo teksto visą laiką juk nedėliosi. Daugelis daiktų, terminų turi savo atitikmenis – reikia mokėti juos parodyti. Labai svarbi ir erdvė, kurioje parodomas vienas ar kitas gestas – jie gali reikšti visai kitas sąvokas. O teksto intonacija – vertėjo mimikoje: pakelti antakiai, suraukta kakta, šypsena.
„Reikia išmokti kalbėti visu kūnu“, – apibendrina moteris. Šiuo metu Anžela priima į centrą užsukusius klientus, paskiria jiems gestų kalbos vertėjas. „Į centrą kreipiasi ir kurtieji, ir klausos negalios neturintys žmonės, kurie negali susišnekėti su kurčiaisiais. Pavyzdžiui, notarai be nešališką informaciją perteikiančio oficialaus gestų kalbos vertėjo neatlieka jokių teisinių veiksmų. Tarp centro klientų – gana nemažai kurčių studentų. Jeigu reikia, vertėjai lydi juos į visas paskaitas. Tačiau tuomet turime skirti kelis vertėjus, nes tas pats žmogus kokybiškai gali versti tik vieną paskaitą“, – noriai apie savo darbą pasakoja Anžela. Moteris neslepia svajojusi apie aukštesnę – vyriausiojo vertėjo – kategoriją, atestacinei komisijai buvo pateikusi ir šiam lygiui patvirtinti reikiamą filmuotą medžiagą, tačiau, matyt, kažko vis dėlto pritrūko. Vyriausiojo vertėjo kvalifikacinę kategoriją gavo tik dvi vertėjos. Tačiau įgijus patirties bus galima geriau pasirengti kitam egzaminui.
Lauks naujos atestacijos
Klaipėdos apskrities gestų kalbos vertėjų centro vertėja Dagmara Jacevič turi 5-erių metų darbo stažą. Pastaruoju metu mergina dirba Kretingos rajone, bet vertėjauja ir Palangoje gyvenantiems klausos negalią turintiems žmonėms. „Ligoninė, poliklinika, bankas, pagalba asmeniniam asistentui, kai žmogus apsilanko kokioje nors įstaigoje, ten irgi reikia vertimo, nes darbuotojas paprastai nemoka gestų kalbos, – savo darbo sritį apibrėžia Dagmara. – Turėjau mažiau vertimų mokymo įstaigose, taigi nesurinkau atestacijai būtinų dokumentų, todėl šįsyk atestacijoje nedalyvavau.“
D. Jacevič neabejoja, kad po pusmečio ji atitiks visus šiuos reikalavimus ir galės dalyvauti atestacijoje. „Atestacija – tai gestų kalbos vertėjo statuso patvirtinimas, svarbi nuoroda, kokiose įstaigose, srityse esi yra profesionalas ir gali teikti tokias paslaugas, – samprotauja mergina. – Vertimų srityje, gestų kalbos vertėjų bendruomenėje toks statusas – tai įvertinimas. Užsienyje vertėjų atestacijos vyksta jau seniai. Malonu, kad tokia galimybė atsirado ir mums. Dabar visos institucijos į mus žiūrės kitaip. Kol neturi atestacijos – specialybė tarsi kabo ore. Atestacijos pažymėjimas – tai rašytinis patvirtinimas, kad yra tokia specialybė, yra tokiose pareigose dirbančių žmonių, ir jie gali teiki paslaugas, kad yra skirtingi jų gebėjimų lygiai.“
Pirmiesiems gestų kalbos vertėjams jų kvalifikaciją patvirtinančių pažymėjimų teikimo ceremonijoje talkino D. Jacevič – į gestų kalbą vertė šventinio renginio dalyvių kalbas, sveikinimus. Beje, tądien jai teko ir dar viena užduotis – gestais perteikti „Spalvų orkestro“ solisto Emilio Korickij atliekamas dainas. „Kūrybos pažodžiui perteikti neįmanoma, – sako Dagmara. – Ypač sunku, kai tenka versti iš gestų kalbos į žodinę. Atvirkštinis variantas paprastesnis. Girdžiu tekstą, jį suprantu ir stengiuosi perteikti taip, kad ir kurtiesiems tai būtų suprantama.“
Dagmara tai puikiai atliko E. Korickij dainuojant M. Noviko dainą „Gera“, G. Paškevičiaus „Mano kraštą“. Tačiau kai solistas pranešė prancūziškai atliksiąs fragmentą iš miuziklo „Paryžiaus katedra“, Dagmara Jacevič pasitraukė į šalį. „Prancūziškai nemoku“, – tarstelėjo ji.
