Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos statistika, visame pasaulyje regėjimo sutrikimų turi 285 mln. žmonių, 39 mln. yra neregintys, tarp jų 82 proc. žmonės, vyresni nei 50 metų amžiaus, o vaikų su regos sutrikimais yra 19 milijonų. Įdomiausia, kad apie 90 proc. sutrikusio regėjimo žmonių yra besivystančiose šalyse. Regėjimo sutrikimų turintiems žmonėms būtina tiflopedagogų pagalba. Tiflopedagogai – tai specialistai, besirūpinantys neregių ir silpnaregių reabilitacija.
Patirtimi ir įžvalgomis apie tiflopedagogų darbą, studijų situaciją ir problemas Lietuvoje dalijasi keturi pašnekovai: Kauno Prano Daunio ugdymo centro tiflopedagogė Grita Strankauskienė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė, būsima tiflopedagogikos studentė Viktorija Paimbrekytė-Jonauskienė ir Šiaulių universiteto prof. habil. dr. Vytautas Gudonis.
Pokalbį apie tiflopedagogų darbą ir specialybės reikalingumą Lietuvoje pradedame su tiflopedagoge G. Strankauskiene.
- Kuo ypatingas tiflopedagogo darbas? Ar jūsų veikla tam tikra prasme tarsi neregio „akys“?
– Nepasakyčiau, kad jaustumėmės neregių akimis, mes labiau nukreipiame reikalinga linkme ir jie patys prisitaiko, bando gyventi visavertiškai. Mano patirtis rodo, kad tiflopedagogo darbas – ne tik neregio ar silpnaregio, aplink jį esančių žmonių mokymas, konsultavimas, bet ir psichologinės pagalbos suteikimas. Ypač kai žmonės būna neseniai apakę ar tėvai sužino vaikelio diagnozę.
Dirbdami su suaugusiaisiais dažniausiai susiduriame su žmonėmis, netekusiais regėjimo po ligų ar traumų, tad reikia spręsti ne tik prisitaikymo aplinkoje, įgūdžių lavinimo, socialinės savitarnos problemas, bet ir įsidarbinimo klausimus.
Dirbant su mažais vaikais pirmiausia konsultuojami tėvai, tariamasi, kaip su vaiku bendrauti, sukurti tinkamą aplinką namie. Ypač svarbi psichologinė pagalba tėvams, nes jie iš karto ima svarstyti apie tolimą ateitį, kaip vaikas gyvens, užaugs, kokią profesiją pasirinks. Vaikui sulaukus mokyklinio amžiaus iškyla jo integracijos problema: kaip jam pavyks įsitraukti į mokymo procesą, kaip jausis klasėje, kaip jį priims aplinkiniai, ar nebus patyčių.
- Kokio amžiaus sulaukus galima gauti tiflopedagogo pagalbą?
– Nuo pat gimimo. Tik sužinoję diagnozę vaikai gali kreiptis į tiflopedagogus (arba Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, kuri nusiųs pas tiflopedagogą – aut. past.). Žinoma, šiek tiek užtrunka dokumentų tvarkymas, nes reikia, kad pagalbą skirtų Vaikų ankstyvosios reabilitacijos tarnyba arba Pedagoginė psichologinė tarnyba.
Sutvarkius rekomendacijas tiflopedagogai atvažiuoja į namus, dirba su vaikučiu, tėveliais, aptaria ankstyvąją vaiko raidą, kokius žaislus jam parinkti, kaip vystosi jo kalba. Svarbu, kad vaiko raida nebūtų sulėtėjusi.
- Kokius mokyklinio amžiaus vaikų įgūdžius padeda lavinti tiflopedagogai?
– Be mokomųjų dalykų, nuo pat pirmos klasės akcentuojamas savarankiškumas, kuris jau būna ugdomas ir iki tol, reikia leisti vaikui kuo daugiau veikti pačiam. Į tai įeina ir orientacijos įgūdžiai, mobilumas, gebėjimas naudotis pagalbinėmis priemonėmis. Mes anksti pradedame mokyti kompiuterinių įgūdžių, darbo su garsinėmis programomis, nes kai kalbame apie galimybę mokytis integruotai, turime suprasti, kad mokytojai nesimokys Brailio rašto dėl vieno mokinio.
Todėl mūsų vaikai turi turėti pakankamai įgūdžių, kad galėtų visuomenėje jaustis gerai ir kad visuomenė jaustųsi su jais gerai. Lygiai taip pat ir su kasdienio gyvenimo patirtimi. Reikia skatinti, kad vaikas kuo daugiau mokytųsi savarankiškai tvarkytis buityje, namie, kad kuo mažiau būtų priklausomas nuo aplinkinio pasaulio.
- Nuo ko priklauso tiflopedagogo darbo sėkmė?
– Tiflopedagogo darbas yra tik lašas jūroje, ypač jei kalbame apie integruotą mokymą. Tai ne tik konsultacijos mokyklose ar individualus darbas su vaiku. Čia turi darniai veikti visa švietimo pagalbos sistema: mokytojas, specialusis pedagogas, jei reikia – mokytojo padėjėjas. Tiflopedagogas tarsi proceso ašis, kuri nurodo kryptis.
Jis su vaiku, mokytoju, šeima aptaria šrifto dydžius, spalvinius kontrastus, sėdėjimo vietą, dalyvavimą kūno kultūros pamokose ir dar daugybę dalykų. Mes labai daug bendraujame su mokyklų direktorių pavaduotojais ugdymui, jie koordinuoja mokymosi procesą, su psichologais, su specialiaisiais pedagogais, nes jie kasdien būna mokykloje. Taip bandoma nustatyti bendras kryptis ir jas įgyvendinti.
Tiflopedagogų darbas yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS), besirūpinančios regėjimo negalią turinčiais žmonėmis, taip pat pedagogų, dirbančių su sutrikusios regos vaikais, rūpestis. Šiuo metu ypač didelį nerimą kelią mažėjantis šių specialistų skaičius. Tai nesunkiai buvo galima nujausti jau prieš gerą dešimtmetį, kai viename interviu Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro direktorė Angelė Daujotienė kalbėjo, kad jei valdžios institucijos nepagalvos, kaip sutvarkyti tiflopedagogų rengimo sistemą, netrukus susidursime su jų trūkumu, kadangi pedagogų persikvalifikavimas į tiflopedagogus savo lėšomis yra iš tiesų brangiai kainuojantis dalykas. Deja, pranašautos problemos tapo realybe.
Apie nerimą keliančią šiandienos situaciją ir jos sprendimo būdus kalba LASS pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė. - Kaip pasireiškia tiflopedagogų trūkumas Lietuvoje?
– Paskutinė tiflopedagogų laida Šiaulių universitete buvo išleista prieš penkiolika metų – 2002-aisiais. Dalis anksčiau parengtų tiflopedagogų artėja prie pensinio amžiaus, kai kurie jau išeina į pensiją. Tad juos reikia pakeisti, o nėra kuo. Rengiami tik specialieji pedagogai, kurie studijų metu įgyja tik šiek tiek tiflopedagogikos žinių, o to nepakanka.
Tiflopedagogų ypač trūksta rajonuose. Pagal neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą už neregio reabilitaciją atsakinga savivaldybė, ir jei tam tikroje teritorijoje apanka žmogus, jie turi pasirūpinti tinkamomis reabilitacijos paslaugomis. Savivaldybės mielai tą darytų, tačiau nėra specialisto, kurį galėtų pasamdyti.
Džiugu, kad mažėja neregių, tačiau kartu tai reiškia, kad mes negalime užtikrinti viso tiflopedagogo darbo krūvio, ypač rajonuose, todėl žmonės bijo studijuoti šią specialybę.
Šiuo metu galimas tik toks scenarijus – rajone gyvenantis žmogus su tiflopedagogo diplomu gali dirbti pedagoginį ar kokį kitą darbą ir būti budinčiu specialistu, kurio pagalbos prireiks tada, kai rajone ką nors ištiks regėjimo problemos.
- Kas buvo daroma šiai problemai išspręsti?
– Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga kartu su Šiaulių universitetu ieško geriausių dėstytojų bei galimų finansavimo šaltinių, tobulina studijų programą. Šiemet dar kartą bandome suburti 15 studentų, tik tada universiteto Tęstinių studijų institute bus galima pradėti tiflopedagogikos studijas. Jos truks pusantrų metų.
Tiflopedagogai reikalingi ne tiek Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai, kiek visai mūsų Lietuvos valstybei, savivaldybėms, gyventojams. Tik, matyt, mes esame tie, kurie skausmingai ir giliai tą poreikį suvokiame, nes matome visos Lietuvos neregių situaciją, žinome, su kuo tenka susidurti vienoms savivaldybėms dabar, o ateity, deja, to neišvengs ir kitos.
- Jei pasikartotų pastarųjų 15 metų scenarijus, kas būtų daroma toliau?
– Dokumentai Šiaulių universitete priimami iki kovo 31 d. ir, jei nepavyktų šį pavasarį surinkti kurso, bandytumėme ieškoti alternatyvų, koreguotume studijų programas.
Estijos tiflopedagogai rengiami Suomijoje. Olandijoje tiflopedagogai tiesiog stebi kvalifikuoto specialisto darbą, tam tikrą laiką dirba šalia, kol perima reikalingus įgūdžius, įgyja reikalingų kompetencijų. Tai labai nebloga išeitis, tik visa tai tenka derinti su Švietimo ir mokslo ministerija, nes tiflopedagogiką kuruoja būtent ši struktūra.
Tiflopedagogų padėtis kelia nerimą ir norintiesiems įgyti šią specialybę. Būsima tiflopedagogikos studentė Viktorija Paimbrekytė-Jonauskienė šiai problemai spręsti siūlo kitą išeitį.
– Su neregiais ir silpnaregiais jau kurį laiką dirbu Klaipėdos regos centre, todėl noriu įgyti reikalingą kvalifikaciją. Žinodama, kad pasirinksiu šį darbą, baigiau specialiosios pedagogikos magistro studijas, nes jau daugelį metų tiflopedagogai nėra rengiami, kadangi vis nesusidarydavo norinčiųjų studijuoti grupė.
Jei ir šiemet nesusidarytų grupė, matyčiau tik vieną išeitį, kad specialieji pedagogai, papildomai pastudijavę tiflopedagogikos disciplinas, galėtų dirbti su neregiais ir silpnaregiais. Jei specialieji pedagogai galėtų specializuotis, įgyti kvalifikacinį pasirengimą, dalyvauti tobulinimosi seminaruose, problema, manau, pajudėtų iš mirties taško.
Įvertinęs sudėtingą situaciją ir perspektyvas išeitį siūlo ir Šiaulių universiteto prof. habil. dr. Vytautas Gudonis, ilgus metus paskyręs tiflopedagogams rengti, vienas iš nedaugelio šios srities specialistų Lietuvoje, nuolat stebintis ir vertinantis studijų kaitą.
– Esu realistas, todėl negalime apgaudinėti žmonių, kad rajonuose pakaks neregių ir silpnaregių, kuriems reikalinga pagalba, ir tai sudarytų pastovų tiflopedagogo darbo krūvį. Baigusieji studijas vargiai važiuos į rajonus, kurių mokiniai ir dėl kitų specialistų pagalbos trūkumo yra labiau nuskriausti, nes intelektinis potencialas susitelkęs miestuose. Sovietiniais metais aukštąjį mokslą baigęs žmogus buvo paskiriamas į konkrečią ugdymo įstaigą, kur jis buvo reikalingiausias pagal savo įgytą specialybę ir pagal kurią privalėjo atidirbti dvejus metus.
Dabar mūsų parengti specialistai patys renkasi darbo vietą ar emigruoja į užsienį, kur yra vertinami, nes mūsų diplomai yra pripažįstami. Šitoje srityje įžvelgiu tik vieną optimistinį aspektą – mūsų šalyje aukštas medicinos lygis lemia aklų vaikų skaičiaus mažėjimą. Todėl dabar tiflopedagogai neruošiami, nes daugėja vaikų, kurie turi gal ne tokių žymių, tačiau kompleksinių sutrikimų. Ruošiant ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogus, universitetuose derėtų daugiau valandų skirti specialiosios pedagogikos ir specialiosios psichologijos disciplinai. Šiame kurse kalbama apie įvairių vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, ugdymą.
Ekonomiškai stipriose šalyse, tarkim, Didžiojoje Britanijoje pedagogas sėda į automobilį ir nuvažiuoja iki 200 km pas neregintį vaiką ir čia su juo dirba, konsultuoja pedagogus ir tėvus, o jam mokama nuo tada, kai jis užveda automobilio variklį ir išvažiuoja iš savo garažo. Jei turėtume daugiau materialinių resursų, mūsų penkių regos centrų, esančių didžiausiuose Lietuvos miestuose, tiflopedagogai galėtų teikti konsultavimo paslaugas provincijoje. Šiandieninėje situacijoje kur kas racionaliau būtų, kad pedagogai, kurių klasėse yra sutrikusios regos vaikų, gilintų savo kompetencijas Šiaulių universitete organizuojamose neformaliojo švietimo studijose. Belieka tikėti, kad netrukus bus priimtas palankiausias sprendimas ir tiems, kas nori tapti tiflopedagogais, ir tiems, kam labiausiai reikalinga šių specialistų pagalba. Jei pavyks išsispręsti studijų finansavimo klausimus, atsiras didesnių pedagogų persikvalifikavimo galimybių. Dirbantiems rajonuose pedagogams tai būtų papildomas krūvis, o regėjimo negalią turintiems žmonėms –gyvybiškai reikalinga paslauga.
