Dirba vos keletas neįgaliųjų
Sutrikusio intelekto žmonių bendrijos Vilniaus „Viltis“ vadovės Birutės Šapolienės teigimu, kol proto negalią turintys vaikai maži, jie eina į mokyklas, dienos centrus, didelių problemų nekyla. Bet suaugę jie tampa našta savo šeimai, nes gaunamos neįgalumo pensijos labai mažos, o darbą rasti praktiškai neįmanoma. Itin sudėtingoje situacijoje atsiduria turintieji lengvesnę negalią. Tie, kurių darbingumas siekia 40 proc., gauna 160 eurų šalpos pensijos, o turintieji 50 proc. darbingumo per mėnesį turi išgyventi iš 109 eurų.
Be to, proto negalią turintis žmogus, lankantis dienos užimtumo centrą, už tai turi susimokėti 20 proc. nuo visų gaunamų pajamų ir dar 7,53 eurus už transporto paslaugą. Mokama net ir nuo mažiausios pensijos. Tai neteisinga, įsitikinusi B. Šapolienė. Moters teigimu, šie žmonės visą gyvenimą priversti būti artimųjų išlaikytiniais, nors nemaža dalis jų galėtų dirbti ir būti naudingi, jei jiems būtų sudarytos tokios galimybės. Deja, dirba vos vienetai. Vilniaus „Vilties“ atlikta apklausa parodė, kad darbą turi vos 4,41 proc. darbingo amžiaus intelekto negalią turinčiųjų. Dienos užimtumo centrus lanko 52,56 proc. apklaustųjų, o 41,73 proc. neturi jokio užimtumo. Ar tikrai neįmanoma pakeisti šios situacijos? B. Šapolienė įsitikinusi, kad tikrai galima. Jos teigimu, daugelyje išsivysčiusių šalių net didelį intelekto sutrikimą turintys žmonės turi galimybę dirbti ir gauti atlyginimą. Dauno sindromą turintys žmonės dirba siuvyklose, valgyklose, stalių dirbtuvėse, fasavimo cechuose, kavinėse, o, pavyzdžiui, Kanadoje autizmo sutrikimą turinčių langų valytojų kompanija nukonkuravo „sveikųjų“ švaros įmones. Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir kitose Europos šalyse įprasta, kad sutrikusio intelekto žmonės tvarko, remontuoja butus, prižiūri žaliąsias vejas, golfo aikštynus, augina daržoves, gėles ir atlieka daugybę kitų darbų.
Esama gerų pavyzdžių
Tiesa, gerų pavyzdžių esama ir Lietuvoje. Vidmantas Gasperas dirba įmonėje „NTB Valda“. Įmonė skaitmenina įvairių įmonių popierines sutartis. Vidmantas jas atneša, išsega, kolegai jas perkėlus į kompiuterį, vėl susega, tvarkingai surūšiuoja ir sudeda į dėžes. Vyriškiui nustatytas 35 proc. darbingumo lygis. Jis labai patenkintas, kad turi darbą, kuris nesunkus, atitinka jo galimybes. Patenkintas ir jo darbdavys – Vidmantas darbštus, atsakingas, labai stengiasi. Kartu V. Gasperu dirba Viktoras Topolis, kuris taip pat turi negalią, juda neįgaliojo vežimėliu. Vaikinas prisimena, kad Vidmantui ypač didelį įspūdį paliko atliekamų pareigų pavadinimas – archyvaras. Pirmą kartą jam tenka būti ne kokiu nors pagalbiniu darbininku, kaip anksčiau, o užimti atsakingas pareigas.
Vaidas Savickas taip pat sulaukia daug pagyrų – jis tvarkingas, darbštus, mielai padeda kitiems ir puikiai gali atlikti paprastas, konkrečias jam pavestas užduotis. Šiuo metu Vilniaus „Viltyje“ jis dirba pagalbiniu darbininku. Vaidas tvarko aplinką, padeda atlikti įvairius pagalbinius darbus, kai reikia, išnešioja, skirsto „Maisto banko“ davinius ir pan. B. Šapolienė mano, kad toks žmogus, kaip Vaidas, daugelyje įmonių būtų naudingas, tik reikėtų pavesti jam tinkamus darbus, padėti jam. Deja, darbo jam ilgai nepavyko rasti. Pasak Vilniaus „Vilties“ vadovės, nors Darbo birža subsidijuoja neįgaliųjų įdarbinimą, darbdaviai proto negalią turinčiųjų nelinkę priimti.
B. Šapolienės teigimu, tokiems žmonėms būtinas darbo tarpininkas, asistentas, kurių mūsų šalyje beveik nėra. Vilniaus „Viltyje“ šį darbą atlieka Daiva Žiuramskaitė, įdarbinta pagal socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje programą. Ji padeda neįgaliesiems bendrauti su darbdaviais, prisitaikyti darbo vietoje. Moteris pasakoja, kad Vaidas su keliais draugais atliko praktiką Pavilnių-Verkių regioniniame parke: genėjo medžius, tvarkė aplinką, darė visus kitus darbus. Ir jam tai patiko, ir parkui buvo nauda. D. Žiuramskaitės manymu, intelekto negalią turintieji puikiai galėtų šį darbą dirbti, tačiau tokios praktikos Lietuvoje nėra.
Socialinės įmonės nelaukia sunkios negalios žmonių
Sėkmingu pavyzdžiu galėtų būti ir Gintarė Gurskaitė. Jos darbingumas – 45 proc. Mergina dirba valytoja vienoje socialinėje įmonėje. Jai tenka išnešti šiukšles, nuvalyti dulkes, nublizginti veidrodžius, išsiurbti kilimus ir pan. Pasak D. Žiuramskaitės, Gintarė atsakinga, darbšti, darbą atlieka labai kruopščiai. Valytojos darbas jai patinka ir tinka, tačiau yra labai sunkus. Moters teigimu, socialinės įmonės noriai priima neįgaliuosius, tačiau nors gauna už tai subsidijas, dirbti jiems tenka taip kaip sveikiesiems.
Proto negalią turintieji įdarbinami be jokio specialaus apmokymo, pasirengimo, todėl daugelis sutrinka. Be to, nėra užtikrinamos tinkamos darbo sąlygos. Gintarė pasakoja, kad dirba kiekvieną dieną po 3 valandas, net ir savaitgaliais. Už tai ji gauna 160 eurų atlyginimą. Kai suserga kitas darbuotojas, tenka dirbti dvigubai, už tai niekas nesumoka. „Tai neįgaliųjų išnaudojimas, – mano Daiva, – todėl darbuotojai šioje įmonėje keičiasi kaip karuselėje, neatlaiko.“
D. Žiuramskaitė pasakoja, kad Gintarės pavyzdys – išskirtinis. Šioje įmonėje valytoja bandė įsidarbinti ir kita Vilniaus „Vilties“ globojama mergina, taip pat su intelekto negalia, tačiau jai nepavyko – išsigąsdavo didelių parduotuvės erdvių, nesusiorientuodavo, kur ir ką daryti. Įmonė nesirūpino, kaip tai merginai padėti. Pasak D. Žiuramskaitės, socialinės įmonės turėtų pasirūpinti, kad proto negalią turintieji gautų pagalbą darbo vietoje. Juk tam jie ir gauna subsidijas.
Nėra įdarbinimo sistemos
B. Šapolienės teigimu, viena iš priežasčių, kodėl proto negalią turintieji patiria sunkumų įsidarbindami – tai, kad nėra jų rengimo darbo rinkai sistemos. Situaciją pradėti keisti reikia jau nuo ugdymo įstaigos. Bendrojo lavinimo mokyklose, kurias neretai lanko lengvesnę negalią turintieji, vaikai nemokomi savarankiškumo įgūdžių, neruošiami gyvenimui, įgyja tik akademinių žinių. Todėl neretai išėję į darbo rinką jie labai sunkiai prisitaiko.
Pabaigę 10 klasių intelekto sutrikimų turintys vaikai gali būti ugdomi pagal socialinių įgūdžių programas arba rinktis profesinį mokymą. Deja, bendrojo lavinimo mokyklose socialinių įgūdžių programų nėra. Todėl šie vaikai priversti rinktis specialias mokymo įstaigas. Profesinės mokyklos taip pat nepasirengusios priimti proto negalią turinčiųjų. Vos pora iš jų turi tinkamas programas. B. Šapolienės manymu, profesinių mokyklų auklėtiniai praktiką turėtų atlikti darbo vietoje, o ne mokykloje. Kitaip atėję į įmonę jie nesupranta, kaip dirbti.
D. Žiuramskaitė pasakoja, kad neįgalieji profesinę kvalifikaciją gali įgyti profesinės reabilitacijos įstaigose, dienos centruose. Deja, ten mokomos specialybės taip pat nepadeda įsidarbinti. Pavyzdžiui, žmogus su proto negalia dažnai mokomas būti floristo padėjėju. „Taip, jis išmoksta atlikti techninius darbus (pinti vainikus, prižiūrėti augalus), tačiau ar mūsų rinkoje ši specialybė paklausi?“ – retoriškai klausia D. Žiuramskaitė. Jos teigimu, šio darbo nedirba nė vienas. Dar parenkamos fotografo, leidybos specialisto profesinės kvalifikacijos.
Pasak D. Žiuramskaitės, žmonėms su proto negalia tai nėra tinkamos specialybės. Stalius, apdailininkas – šių darbų jie taip pat vieni nepajėgia dirbti. Jie gali būti tik pagalbininkais. Deja, tokiems darbams jų niekas nenori priimti. Pavyzdžiui, jau minėtas Vaidas taip pat mokėsi ir siuvėjo, ir floristo amato, tačiau dirbti šių darbų jis negali.
„Proto negalią turintiesiems reikia ieškoti paprastesnių darbų, kad jiems nesukeltų streso, taip pat, kad ir darbdaviui nebūtų našta“, – įsitikinusi D. Žiuramskaitė. „Sudarius tinkamas sąlygas įmonė turėtų nuoširdų, gerą, atsidavusį savo darbui darbuotoją, kuriam reikėtų skirti tik truputį daugiau dėmesio“, – pritaria ir B. Šapolienė.
Dienos centrai – ne visada išeitis
Didižoji dalis proto negalią turinčiųjų lanko dienos centrus. Ten jie daro darbus iš molio, medžio, siuva, mezga ir t. t. Šie dirbiniai sėkmingai parduodami įvairiose mugėse. Už juos gauti pinigai naudojami medžiagoms naujiems darbeliams pirkti, kartais vykstama į ekskursijas ir pan. B. Šapolienės manymu, lankantieji dienos centrus už savo darbą galėtų ir nors šiek tiek uždirbti arba, tarkim, tą dieną nemokėti už pietus. Tai skatintų juos labiau stengtis. Europoje tokia praktika yra taikoma – nuo dienos centrų jau pereinama prie darbinės veiklos.
Lietuvoje panašių pavyzdžių taip pat esama. Laimos Subačienės sūnus Rolandas lanko „Lobių dirbtuves“. Ten jis dirba įvairius medžio darbus: obliuoja, dažo, kai reikia, patvarko kiemą, pašluoja lapus ir pan. Už parduotus darbus gauna šiek tiek pinigų. Moteris sako, kad sūnus neseniai parsinešė 10 eurų ir buvo labai laimingas. L. Subačienės manymu, tokios dirbtuvėlės – tikrai gera išeitis proto negalią turintiesiems (Rolandui nustatyta vos 20 proc. darbingumo). Jos veikia kaip dienos centras, tačiau lankytojai čia jaučiasi darbuotojais. Iš darbo sūnus grįžta gerai nusiteikęs, atsipalaidavęs. „Labai džiaugiuosi, kad yra dirbtuvėlės“, – sako L. Subačienė.
B. Šapolienė neslepia, kad įsidarbinti jos globotiniams trukdo ir tai, kad darbdaviai dar baiminasi neįgaliųjų. „Tačiau jei būsime kartu nuo mažumės, jei jie bus matomi, tos baimės pamažu išnyks“, – įsitikinusi Vilniaus „Vilties“ vadovė. Jos manymu, daugiau padėti galėtų ir valstybė – palaikyti neįgaliųjų verslo iniciatyvas, jiems taikyti mažesnius reikalavimus. B. Šapolienė tikisi, kad per keletą metų bus įgyvendinta socialinio verslo koncepcija, kad pagal ją sukurtos įmonės atitiks savo tikrąją paskirtį – padėti tiems, kuriems labiausiai reikia.
Dabar proto negalią turintieji lieka išmesti už borto. „Socialinės įmonės dotuojamos didžiulėmis sumomis, tačiau mūsų ten nėra“, – apgailestauja Vilniaus „Vilties“ vadovė. – Mano svajonė – kad mūsų vaikai nebūtų išlaikytiniais, kad atrastų darbą, kad galėtų dirbti pagal savo galimybes.“
