Organo eksplantacija – komandinis brigados darbas
Asmuo tapti donoru gali tik tuomet, kai jam ligoninės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje yra konstatuojama smegenų mirtis (gyvoji donorystė galima tik giminystės ryšiais susijusiam asmeniui dovanojant dalį savo kepenų ar vieną inkstą). Organai taip pat gali būti ruošiami donorystei įvykus mirties faktui ir nutrūkus kraujotakai bei kvėpavimui (vykdant vadinamąjį neplakančios širdies donorystės modelį). Mirusio žmogaus, kuris yra pasirašęs sutikimą gauti donoro kortelę, organai iš karto ruošiami donorystei, jei tokio noro pats žmogus neišreiškė, ieškoma artimųjų, kurie sprendžia, sutikti ar nesutikti paaukoti mirusiojo organus.
Pasirašyta donoro kortelė ar gautas teigiamas atsakymas iš mirusiojo artimųjų reiškia, kad prasideda itin operatyvus, didžiulis įvairių specialistų komandos darbas, visi siekia bendro tikslo – išgelbėti kuo daugiau gyvybių. Kai sužinoma, kad atsirado potencialus donoras, pradeda vykti organizaciniai darbai. Taip pat atliekami visi reikalingi tyrimai organų tinkamumui įvertinti, specialistai sprendžia, ar galima transplantuoti organus, audinius. Jei donoras tinkamas, derinamas darbo operacinėje laikas, į donorinę ligoninę sukviečiama medikų brigada.
Kauno klinikų transplantacijos koordinatorė dr. Sondra Kybartienė-Mačiulaitė pasakoja, kad organų paėmimo brigadas sudaro skirtingų sričių specialistai, priklausomai nuo to, kokius organus planuojama imti. Kai donoras yra dauginis, t. y. galima panaudoti keletą organų ar audinių, į donorinę ligoninę vyksta net kelios medikų brigados – širdį paima širdies chirurgai, kepenų ir inkstų važiuoja pilvo chirurgai ir urologai, ragenomis rūpinasi akių ligų gydytojai, kauliniu audiniu – traumatologai. S. Kybartienė-Mačiulaitė atkreipia dėmesį, kad kartu su chirurgų brigadomis vyksta ir gydytojai anesteziologai, instrumentatoriai, operacinės slaugytojai bei jauni gydytojai, kurie mokosi transplantologijos stebėdami ir asistuodami operacijose.
„Organų išėmimo metu operacinėje dalyvauja daugybė žmonių, priklausomai nuo to, kurie organai ruošiami donorystei. Pati operacija visada vyksta planuotai bei koordinuotai. Nėra taip, kad išima tam tikrą organą ir baigia savo darbą. Komandos dirba drauge, tuo pačiu metu imasi veiksmų operacinėje ir gelbsti vieni kitiems, o visa operacija baigiama širdies darbo sustabdymu ir išėmimu, jei šis organas tinkamas donorystei“, – apie darbą operacinėje pasakoja dr. S. Kybartienė-Mačiulaitė.
Organo konservavimas: kaip jis išlieka gyvybingas?
Organo paruošimas kelionei prasideda dar jam esant organizme – donoro kraujas išplaunamas, kad nesusidarytų krešulių. Tuomet organas pripildomas specialaus konservavimo tirpalo. Tik visa tai atlikus gydytojų brigada gali išimti organą ir pradėti jį ruošti kelionei pas recipientą.
„Tirpalai kiekvienam organui yra skirtingi, juose yra mikroelementų, vitaminų, gliukozės. Specialus tirpalas naudojamas stipriai sušaldytas, tai leidžia ilgiau išlaikyti donorinio organo ląstelių gyvybingumą. Tada organai sudedami į sterilius ledus, paskui į sterilius maišelius, tuomet dar kartą į ledus. Visas šis paketas talpinamas į specialius organų gabenimo konteinerius, palaikančius šaltį, ir organai gabenami į ligoninę, kurioje bus atliekama transplantacija“, – pasakoja dr. S. Kybartienė-Mačiulaitė.
Kai nenumatyta kliūtis gali kainuoti gyvybę
Nacionalinio transplantacijos biuro komunikacijos vedėja R. Pekarskienė sako, kad donoriniai organai ir audiniai dažniausiai vežami greitosios pagalbos automobiliais, tačiau, jeigu donorinė ligoninė nuo transplantacijos centrų (VUL Santaros klinikų ar LSMUL Kauno klinikų) yra už daugiau nei 100 km, širdis ar kepenys gabenamos Karinių oro pajėgų arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos sraigtasparniu. „Dauginio donoro organai gabenami į abu transplantacijos centrus, tad, jei donoras yra Klaipėdoje, net du sraigtasparniai gali kilti kelių valandų intervalu – širdis gali būti skraidinama į Vilnių, o kepenys ar plaučiai į Kauną“, – aiškina R. Pekarskienė.
Transplantacijos biuro atstovė priduria, kad donorinio organo sklandžiai kelionei užtikrinti pasitelkiama policija. Ji prižiūri, kad greitosios pagalbos automobilis greičiau įveiktų kliūtis mieste, kad būtų išvengta spūsčių ir kitų netikėtumų.
Kaip pasakoja Kauno klinikų transplantacijos koordinatorė dr. S. Kybartienė-Mačiulaitė, donorinio organo šaltosios išemijos trukmė, t. y. laikotarpis, kai organas saugomas leduose, yra labai svarbi, todėl apskaičiuojama ir taupoma kiekviena minutė. „Geriausi rezultatai gaunami, kai širdis transplantuojama greičiau nei per 1–2 valandas, kepenys – iki 4–6 valandų, inkstai – iki 24 valandų, plaučiai iki 1–2 valandų. Tad vyksta intensyvus ir operatyvus tiek chirurginis, tiek organizacinis darbas, o laikas taupomas visais įmanomais būdais“, – priduria medikė.
Gyvybė iš už tūkstančių kilometrų
Žiniasklaidoje vis dažniau matome antraščių, skelbiančių, kad lietuviui gyvybę išgelbėjo organai, atskraidinti iš kitos valstybės, arba atvirkščiai, mūsų netektis suteikė galimybę gyventi kitos šalies piliečiui. Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM komunikacijos skyriaus vedėja R. Pekarskienė pasakoja, kad, kai mūsų šalyje nėra tinkamo recipiento, turimas donorinis organas pasiūlomas užsienio klinikoms.
„Donorinių organų trūksta visame pasaulyje, taip pat ir Europoje, todėl tarp šalių vyksta mainai. Jie reikalingi, kad gelbėtų gyvybes: pirmiausia rūpinamasi savo šalyje esančiais ligoniais. Jei tokių savo šalyje nėra, bet turime donorinį organą, pasiūlymas išsiunčiamas į užsienio klinikas, kad tokia neįkainojama dovana nebūtų prarasta“, – pasakoja R. Pekarskienė.
Pasak specialistės, jei organas yra tinkamas užsienyje gydomam pacientui, tuomet Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM koordinatorius organizuoja organo išvežimą: tvarko išvežimo į užsienį klausimus, pildo reikiamus leidimus, komunikuoja su oro uostų tarnybomis. Tarptautiniame mainų procese yra laikomasi praktikos, kad organo parsivežimu rūpinasi ta šalis, kuri jį pasiima. R. Pekarskienė sako, kad organo pasiimti atvykstama ne reisiniais, o privačiais lėktuvais, dažniausiai kartu keliauja tos šalies chirurgų brigada.
R. Pekarskienė priduria, kad Lietuva bendradarbiauja su „Eurotransplant“ organizacija, kaimyninėmis šalimis Estija ir Latvija, taip pat donorinių organų pasiūlymai teikiami per FOEDUS informacinę sistemą, skirtą tarptautiniams donorinių organų mainams.
„Dažniausiai donoriniai organai išsiunčiami į Vokietiją, kuri yra tarptautinės organizacijos „Eurotransplant“ narė, nes ji arčiausiai Lietuvos ir logistiką galima organizuoti greičiausiai. 2015 m. Lietuva taip pat sėkmingai pasinaudojo FOEDUS sistema ir į mūsų šalį iš Prancūzijos buvo atgabenta donoro širdis kūdikiui. Šis procesas buvo suplanuotas minučių tikslumu, kadangi širdis iš donoro krūtinės turi būti eksplantuojama, pergabenama ir transplantuojama ligoniui ne ilgiau kaip per 5 valandas“, – vieną iš įsimintiniausių tarptautinių įvykių Lietuvai pasakoja R. Pekarskienė.
Organų ir audinių transplantacija yra milžiniškas ir sustyguotas komandos darbas, gelbstintis gyvybę ar radikaliai gerinantis gyvenimo kokybę. Viso proceso metu laikas skaičiuojamas ne valandomis, o minutėmis, net sekundėmis, nes kiekviena akimirka verta gyvybės.
