Mokykloje – visa reikalinga pagalba
V.Stukaitė-Laniauskienė pasakoja, kad praėjusiais metais Didžiojoje Britanijoje keitėsi specialiojo švietimo teisė, nauji teisės aktai numato daugiau dėmesio individualiems besimokančiųjų poreikiams, visuminiam požiūriui į ugdymo procesus. Virginija pabrėžia, kad specialiųjų poreikių ar mokymosi sunkumų turinčiam vaikui mokykloje stengiamasi maksimaliai padėti. Vyrauja nuostata, kad vaikai turi būti kuo daugiau integruoti, kad būtų ugdomi bendravimui, mokslui ir gyvenimui reikalingi įgūdžiai. Kiekviena ugdymo įstaiga turi specialiųjų mokymosi poreikių koordinatorių, kuris tėvams paprašius stebi vaiko elgesį pamokoje, pertraukų metu ar valgant, vertina jam kylančius mokymosi sunkumus. Tada kartu su tėvais ir mokytojais yra rengiamas individualusis pagalbos planas.
V.Stukaitė-Laniauskienė pabrėžia, kad pagalba vaikui numatoma nepriklausomai nuo to, ar jam nustatyti specialieji poreikiai, ar ne. Užtenka mokyklos specialisto nuomonės arba tėvų prašymo. Tėvai gali kreiptis pamatę, kad vaikui kyla sunkumų mokantis kokio nors dalyko arba, tarkim, jei jis emociškai nestabilus, labai greitai susierzina, pradeda muštis, verkti ir pan. Pagalba teikiama priklausomai nuo to, koks yra specialusis poreikis ir kaip jis išreikštas. Virginija pabrėžia, kad ugdymo turinio diferenciacija nėra laikoma pagalba specialiųjų poreikių turintiesiems. Užduotys turi būti diferencijuojamos visiems vaikams, atsižvelgiant į jų gebėjimo lygį.
Kiekvienas mokytojas turi pagalbininką, ir netgi ne po vieną, jei to reikia. Jis gali padėti vaikui geriau suvokti užduotį, pateikti ją išskaidytą nedidelėmis dalimis, padėti išreikšti mintis raštu ir pan. Pasitelkiamos įvairios pagalbinės priemonės. Pavyzdžiui, turintiems skaitymo sunkumų labai padeda specialūs spalvoti skaitymo lakštai. Yra moksleivių, kuriems sunku išsėdėti visą pamokos laiką. Mokytojas paprastai sudaro jam galimybę pajudėti (paprašo ką nors atnešti ar pan.). Gali būti, kad vaikui kas 20 minučių reikia užkąsti, nes kitaip jis negalės susikoncentruoti. Ir į tokį vaiko poreikį turi būti atsižvelgiama. Visiems moksleiviams pagal poreikį teikiama specialistų pagalba. Individualusis pagalbos planas peržiūrimas kiekvieno trimestro pabaigoje ir svarstoma, ar pasiekti tikslai, ar vaikui tinka taikyti metodai ir pan. Pagal poreikį keičiamas darbo pobūdis, metodika ir būtinai kuriami nauji uždaviniai, kurie turėtų būti pasiekti iki kito trimestro pabaigos.
V.Stukaitė-Laniauskienė atkreipė dėmesį, kad tokios pačios pagalbos, kokia vaikui buvo teikiama per mokslo metus, jis turi sulaukti ir per egzaminus. Jei vaikai dėl kokių nors priežasčių negali rašyti ar naudoja klaviatūrą, spalvotus skaitymo lakštus, turi būti sudaryta galimybė tai daryti. Jei vaikui būdavo skiriamas papildomas laikas atsakymui, egzamino metu taip pat turi būti pridedama 5 arba 10 proc., o gal net ir daugiau papildomo laiko. Jei per sunku su visais
V.Stukaitė-Laniauskienė pabrėžia, kad jei vaiko specialusis poreikis yra stipriai išreikštas ir jam per sunku mokytis kartu su visais (tarkim, autizmo sutrikimą turintysis būna labai jautrus garsui, kolektyve nesusikaupia), vaikui gali būti pasiūlyta mokytis specialiame padalinyje prie bendrojo lavinimo mokyklos. Paprastai vaikai pusę dienos praleidžia tame padalinyje, o po pietų jie tampa visos klasės dalimi. Specialiame padalinyje kiekvienam vaikui skiriama kur kas daugiau dėmesio. Su juo dirba specialistai (logopedas, mokytojo asistentas, ergoterapeutas ir pan.), mokoma tų dalykų, kurie sunkiausiai sekasi. Šiame padalinyje klasėse mokomi vidutiniškai 7 vaikai (ne daugiau kaip 10). Kai kurie moksleiviai apskritai nepajėgia dirbti grupėse. Jie gali būti mokomi ir atskirai. V. Stukaitė-Laniauskienė sako, kad toks ugdymo būdas svarbus tuo, jog vaikas ir gauna jam reikiamą pagalbą, ir bendraudamas su kitais bendraamžiais įgyja socialinių įgūdžių.
Jei matoma, kad mokykla išnaudojo visas galimybes ir vaikas neprogresuoja, galima teikti paraišką valstybiniam mokymosi poreikių įvertinimui. Tai daroma mokykloje, nereikia jokių gydytojų rekomendacijų. Šiame dokumente aprašyti ir sveikatos, ir socialiniai, ir mokymosi poreikiai, pateikiami siūlymai, kaip į juos geriau atsižvelgti. Virginija sako, kad jei vaikas turi tik sveikatos sutrikimų, tačiau jam nekyla mokymosi sunkumų, negaus to dokumento – juk fizinis neįgalumas nėra kliūtis mokytis. Medicininiai poreikiai ir su jais susijusios išmokos nustatomos atskirai. Šis dokumentas kartą per metus peržvelgiamas, iš naujo įvertinama, ar visos rekomendacijos pasitvirtino ir pan.
Vaikas, kuriam nustatyti specialieji poreikiai, gali puikiausiai mokytis pagrindinėje mokykloje, gaudamas nustatytą pagal profesionalų rekomendacijas apibrėžtą pagalbą, pvz., 25 ar 30 valandų individualios pagalbos per savaitę. Jo pagalbos plane smulkiai aprašyta, kokia pagalba teikiama siekiant ugdyti socialinius įgūdžius, motorikos gebėjimus ar kalbinius įgūdžius dirbant mažose grupelėse ir pan.
Tik tada, kai mokykla išnaudoja visas galimybes ir vaikui nepavyksta prisitaikyti įprastoje mokykloje, gali prireikti specialios ugdymo įstaigos. Į specialiąją mokyklą be valstybinio įvertinimo vaikas patekti negali, nebent tėvai mokėtų už mokslą. Virginija sako, kad paprastai į tokią ugdymo įstaigą patenka vaikai, kuriems nustatyta labai stipriai išreikšta disleksija, epilepsija, ar turintys autizmo, gilių elgesio ir emocijų sutrikimų.
Tėvai gali aplankyti tas mokyklas ir teikti paraišką į keletą įstaigų, kurios, jų nuomone, vaikui geriausiai tiktų. Vis dėlto sprendimą, kokią mokyklą vaikas turėtų lankyti, priima savivaldybė. Ir tas sprendimas ne visada sutampa su tėvų noru. Kai tėvai nėra patenkinti savivaldybės sprendimu, yra galimybė kreiptis į teismą.
Skiriama nemažai lėšų
Vaikų specialiesiems poreikiams tenkinti mokykloms yra skiriamas nemažas biudžetas. Pagal naują tvarką mokyklos specialiųjų poreikių turintiesiems gali skirti iki 10 tūkst. svarų per metus. Įprastas moksleivio krepšelis yra 4 tūkst. svarų, o papildomi 6 tūkst. gali būti skirti vaikui su specialiaisiais poreikiais. Pasak V.Stukaitės-Laniauskienės, skiriama suma yra gana didelė, turint omenyje tai, kad tikrai ne kiekvienam vaikui tos pagalbos reikia. Kitiems gal užteks, tarkim, papildomos valandos per savaitę, o su kai kuriais specialistai gali dirbti ir 12 val. per. savaitę. Už šiuos pinigus perkamos ir įvairios mokymuisi reikalingos priemonės, netgi specialios kėdės, klaviatūros ir pan.
Didžiojoje Britanijoje yra ir specialios internatinės mokyklos, kuriose mokomi ypač sudėtingo elgesio vaikai. Į tokias mokyklas paprastai pakliūva tie vaikai, kurių elgesio nepavyksta pakeisti, kai nepadeda nei socialinių tarnybų, nei kartais ir policijos įsikišimas, o paprastos dieninės specialiosios mokyklos taikomos metodikos netinka, ir kai tėvai nebesusidoroja su jų priežiūra – vaikas turi gauti individualią priežiūrą ir dieną, ir naktį. Už tokius vaikus moka ne tik švietimo, bet ir socialinės apsaugos departamentas. Šių mokyklų išlaikymas labai brangiai kainuoja, todėl į jas pakliūti labai sunku.
Problemų yra
Vis dėlto Virginija sako, kad Specialiųjų mokymosi poreikių ir neįgalumo informacijos ir pagalbos bei tarpininkavimo tarnyba, kurioje ji dirba, sulaukia nemažai skundų: tėvai (arba jaunuoliai nuo 16 metų, kurie jau patys atsako už savo pasirinkimus) kreipiasi, jei mokykla nesuteikia reikiamos pagalbos, nesupranta vaiko poreikių, nenuperka priemonių ar, tarkim, diskriminuoja vaiką dėl jo specialiųjų poreikių. Tarnybos atstovas informuoja tėvus, kas jiems priklauso pagal įstatymus, o ko galima prašyti papildomai. Pasitaiko ir atvejų, kai, nepavykus susitarti, tėvai kreipiasi į teismą.
Beje, įdomu tai, kad mokykla gali kuriam laikui (pusei dienos, dienai ar kelioms dienoms) vaiką „išmesti“ iš mokyklos. Virginija sako, kad Tarnybai dažnai tenka vertinti, ar vaikas buvo pašalintas teisėtai. Pavyzdžiui, moksleivis gali neadekvačiai pasielgti – susimušti, nesilaikyti mokyklos taisyklių. Jei nustatyta, kad jis turi elgesio ir emocijų sutrikimų, mokykla tokiais atvejais turi suteikti tinkamą pagalbą. Jei jos nesuteikė, manoma, kad vaikas iš mokyklos pašalintas neteisėtai.
Didžiojoje Britanijoje yra legalus mokymas namuose. Tai reiškia, kad tėvai gali mokyti savaip, atsižvelgdami į individualius vaiko poreikius, ir neprivalo laikytis nacionalinės mokslo programos. Tėvai gali nuspręsti neleisti vaiko į bendrojo lavinimo mokyklą ir dėl jo specialiųjų poreikių. Virginija pasakoja apie atvejį, kai mama atrado metodą, kaip dirbti su dėl disleksijos kenčiančiu vaiku, ir per metus pasiekė labai gerų rezultatų. To mokykloje nepavyko pasiekti per keletą metų. Namuose mokomi vaikai, kaip ir mokyklą lankantieji, gali gauti reikiamą specialistų pagalbą.
Virginija sako, kad Didžiojoje Britanijoje specialiųjų mokymosi poreikių vaikų daugėja. Yra įvairių nuomonių, kodėl taip atsitinka. Viena iš priežasčių, apie kurią vis dažniau kalbama, – ankstyvas išmaniųjų telefonų naudojimas.
