Šalis – pavojinga
Į savanorystės misiją Austėja keliavo drauge su „Oremi“ fondo įkūrėjais – italų gydytojų šeima. Vykstančiųjų tikslas buvo ne tik suteikti nigeriečiams pirmąją medicinos pagalbą, bet ir nugabenti keletą lagaminų reikalingiausių vaistų.
Mergina neslepia: prieš kelionę į pavojinga laikomą šalį būta nerimo. „Kasmet ligonių lankyti į Nigeriją vykstantis gydytojas prisipažino, kad jis jau du kartus pakliuvo į susišaudymus. Tiesa, abu kartus jam viskas baigėsi laimingai. Tačiau buvo aišku, kad pavojai šioje šalyje gali tykoti už kiekvieno kampo.“
Jau Lagoso oro uoste atvykusius savanorius pasitiko didelis chaosas, drėgmė, smogas ir daugybė ginkluotų pareigūnų. „Kai vienas pareigūnas tikrina dokumentus, kiti du laiko nukreipę į žmogų automatus. Atrodo, vienas neteisingas judesys, ir į tave pradės šaudyti. Tai pamatęs nesijauti atvykęs turistauti į taikią ir ramią šalį“, – šypsosi Austėja.
Oro uoste savanoriai nesulaukė keturių iš aštuonių lagaminų su nigeriečiams labai reikalingais vaistais. Bagažas, kurio vertė – apie 30 tūkstančių eurų, atsirado tik kitą dieną.
Vieta, kur buvo įkurdinti užsieniečiai, taip pat neatrodė saugiai. Atvykusius pasitiko didžiuliai geležiniai vartai, kuriuos saugojo automatais ginkluoti vyrai. Už jų – dar vieni vartai, kurie taip pat saugomi. Į trečiąją užkardą – šarvuotąsias duris – reikėjo belstis. Atviros šios durys niekada nebūna.
Sveikatos apsaugai lėšų neskiriama
Merginą nustebino tai, kad Nigerijoje neegzistuoja sveikatos apsaugos sistema. „Nemokamo gydymo Nigerijoje nėra visai. Neturi pinigų, tavęs negydys net ir valstybinėse ligoninėse. Gali mirti gatvėje, tau niekas nepadės. Vienoje iš aplankytų ligoninių pamatėme anestezijos aparatą, kuriam – kone šimtas metų. Kuomet žmogus užmigdomas, šalia stovi anesteziologas ir, spaudydamas guminę kriaušę, pumpuoja jam deguonį į plaučius. Apie paramos neįgaliesiems sistemą čia nėra net kalbos.“
Tam, kad vietos žmonės gautų bent kokią pagalbą, „Oremi“ fondas Ibadane pastatė ligoninę. Čia dirba specialistai, gydytojai, slaugytojai, veikia geriausias apylinkėje rentgeno kabinetas. Tie, kurie turi pinigų, už paslaugas susimoka, taip išlaikoma gydymo įstaiga. Neturtingieji gydomi nemokamai. Per mėnesį ligoninė priima apie du tūkstančius pacientų, tačiau palatų čia nėra daug. Tam, kad žmonės gautų geresnį gydymą, fondas sieks padidinti patalpas.
Dirba net nepakeldami galvų
Dar vargingesnė vietovė, kur lankėsi savanoriai, – Abeokuta. Gydymo įstaigos čia nėra, tad improvizuotą kliniką „Oremi“ gydytojai įrengė vietos bažnyčioje. Keletą dienų abu medikai, ant suolų patiesę čiužinius, priiminėjo pacientus, dalijo vaistus. „Žavėjo nepaprastas italų gydytojų pasiaukojimas, noras padėti žmonėms. Nors abu jie – garbaus amžiaus, daktaras Emilijo Varni sunkiai vaikšto, tačiau jie drauge su žmona Graciela Reviglio dirbo nepakeldami galvų, nerasdami laiko pavalgyti ar atsigerti. Atsipūsdavo tik vėlyvą vakarą, išėjus paskutiniam pacientui. Nėra tokio atlyginimo, kuris būtų vertas tokių pastangų, o šie žmonės gelbsti nigeriečiams be jokio atlygio. Abu jie – puikūs specialistai, Italijoje gerai uždirbantys gydytojai. Atrodo, galėtų ramiai ir sočiai gyventi, tačiau savo laiką, pinigus ir širdį skiria vargstantiesiems“, – pasakoja Austėja.
Savanorių tikslas buvo padėti gydytojams, rasti tarp atsigabentųjų iš Italijos vaistų reikiamus, suvaldyti chaotišką laukiančiųjų priėmimo eilę. „Reikalingiausių vaistų rinkinukai buvo dalijami visiems vietos gyventojams. Mes, savanoriai, turėjome supakuoti vaistus, paaiškinti, kaip juos vartoti. Dar reikėjo sekti eilę, tačiau to padaryti niekaip nepavykdavo – žmonės grūdosi, pyko. Kad ir kiek kartotum likti savo vietose, jie vis tiek grįždavo. Visa tai priminė rytietišką turgų“, – šypsosi Austėja.
Skaudžiausia – mirštantys vaikai
Skaudžiausia merginai buvo žiūrėti į neįgalius, sunkiai sergančius arba iš bado mirštančius vaikus. „ Į mūsų priimamąjį močiutė atnešė ketverių ar penkerių metų mergytę, kurios kūnelis priminė skeletą. Vaikas, mirštantis iš bado, – neteisingesnį ir šiurpesnį vaizdą būtų sunku įsivaizduoti. Viena yra žinoti, kad kažkur žmonės badauja, visai kas kita – pamatyti mirštantį vaiką. Mes blogai jaučiamės, kai nepavalgome pietų arba vakarienės, gailime savęs. Kasdien išmetame kalnus maisto. Ir net neįsivaizduojame, ką reiškia neturėti ko valgyti visai.“
Prie mirties slenksčio atsidūrusiam vaikui gydytojai bei savanoriai padėjo kuo galėdami – davė vitaminų, maisto. „Tačiau net gavusi saldumynų mergytė nenusišypsojo, ji buvo vangi ir viskam abejinga. Nei džiaugsmo, nei skausmo. Matydama tokį vaizdą, žinoma, negalėjau sulaikyti ašarų“, – pasakoja Austėja.
Tačiau savo emocijų mergina nesureikšmina. Ji mano, kad iš tiesų blogai tiems, kurie realybėje susiduria su skurdu ir badu. „Daug kas sako: aš negalėčiau matyti tokių žmonių, mano širdis neatlaikytų. Tačiau tokia realybė egzistuoja. Ta mergytė yra, ji tikrai miršta iš bado. Jai reikia pagalbos. Galvoti tik apie save, apie tai, kad mane tokie vaizdai galėtų įskaudinti, – labai liūdnas, egoistiškas požiūris.“
Iš tiesų padeda
Nors „Oremi“ fonde dirba nedaug žmonių, tačiau jų nuveikti darbai – neišmatuojami. „Buvo gera matyti, kaip paramos sulaukę žmonės atsigauna, sveiksta. Fondas jau dešimtį metų padeda moteriai, kuri užsikrėtė AIDS nuo savo vyro, susilaukė sergančios dukrytės. Dukra be „Oremi“ paramos būtų mirusi – gydymas brangus, o Nigerijoje jo niekas nefinansuoja“, – sako mergina.
Savanorius sukrėtė pažintis su Ibadane, lūšnoje gyvenančia šeima, auginančia neįgalų sūnų. Vaikui – apie pustrečių metų, bet jis atrodo gerokai mažesnis. „Berniukas nuolat sėdi kieme, purve, nuogas, gamtinius reikalus atlieka po savimi. Vienas iš mūsų, italas Frančesko, nusprendė šį berniuką „įsivaikinti“ – tai yra nuolat remti jį, siųsti pinigų, aprūpinti būtiniausiais daiktais. Darys tai per vietos religinę bendruomenę, kad šeima berniukui skirtų pinigų nepanaudotų savo reikmėms. Tikimės, kad to vaiko gyvenimas bent truputį palengvės“, – viliasi Austėja. Pagalbos Nigerijoje nesulaukia ir berniukas, gimęs su sunkia kaukolės anomalija. „Oremi“ svarsto apie galimybę parsivežti vaiką į Italiją, kur jam būtų atlikta sudėtinga operacija. Fondo savanoriai taip jau suteikė geresnio gyvenimo viltį smarkiai apdegusiam nigeriečiui.
„Šio vaiko kaklo oda po gaisro buvo susitraukusi tiek, kad galva liko pritraukta prie peties. Viena fondo savanorių, Mariela Capra, sutvarkė dokumentus ir vaiką drauge su mama atsivežė į Italiją, apgyvendino savo namuose. Situacija buvo labai sudėtinga: vaikas – agresyvus, nesuprato, kad žmonės nori jam padėti. Nuvestas pas medikus, jis spardėsi, kandžiojosi. Nigerijoje tebėra labai stiprus tikėjimas piktomis dvasiomis: kaltindamas sūnų dėl gaisro, šeimą paliko tėvas. Viską praradusi mama pati ne sykį norėjo atsikratyti sūnaus, palikti jį Italijoje, netgi buvo pabėgusi. Marielai teko ją gaudyti ir grąžinti pas sūnų. Santykiai buvo tokie, kad mama su vaiku susimušdavo tiesiog gatvėje“, – pasakoja Austėja.
Tačiau Mariela nenuleido rankų. Operacija po operacijos, berniukas sveiko, jis neliko neįgalus. „Oremi“ fondas finansavo ir jo mokslus Nigerijoje. Dabar vaikinui – aštuoniolika metų, jis gali gyventi savarankiškai.
Skurdas – visur
Nors Nigerija – šalis, kurioje gausu iškasenų, visi turtai sukaupti saujelės turtingųjų rankose. Lagose savanorius stebino didžiuliai kontrastai, spindintys dangoraižiai, iškilę šalia skurdžių lūšnų. „Gal nuskambės kaip nevykęs juokelis, tačiau vietovėse, kur mes lankėmės, nėra gyvačių, nes žmonės jas tiesiog... suvalgo. Nepamatysi ir kitokių gyvių. Pribloškė susitikimas su dviem berniukais, kurie dviračiu vežėsi negyvą žiurkę. Paklausiau kur ją dės. „Valgysim“, – šypsodamiesi atsakė vaikai. Jiems tai – puiki vakarienė“, – skaudžias istorijas pasakoja Austėja. Ji sako, kad Nigerijos miestų gatvėse gali pamatyti nemažai neįgalių žmonių. Daug jų išmaldos prašo tiesiog gatvėse, prieidami prie spūstyse stovinčių automobilių.
Jau Nigerijoje fondo savanoriai nupirko maisto produktų, kuriuos dalijo vaikams mokyklose. „Bedalijant atrodydavo, kad vaikai tuoj tuoj susimuš. Jie tiesiog lupdavo maistą vieni kitiems iš rankų. Tačiau išėję į lauką, visus maisto produktus gražiai pasidalydavo tarpusavyje. Didesnieji maitino mažesnius, maistas keliavo per rankas, pavalgydavo visi. Buvo gražu žiūrėti, kaip šie vaikai moka džiaugtis ir mažais dalykais. Sausainių pakelis, keletas saldainių jiems – didžiulė dovana. Šiems vaikams labai svarbu ir rodomas dėmesys, geras žodis, apkabinimas“, – pasakoja Austėja. Nors atvykėliai nesyk pakliuvo į pavojingas situacijas, kai, pasak Austėjos, atrodė, kad juos gelbėjo tik aukštesnės jėgos, tačiau vietos gyventojų jie nesmerkia. „Nigeriečiai nėra blogi žmonės, tiesiog jie iš tiesų gyvena skurde ir neturi ko valgyti. Baltasis žmogus jiems reiškia pinigus, turtą. Užpulti jie gali ne todėl, kad linkėtų blogo, bet iš nevilties. Tačiau jei pradingtum šioje šalyje, niekas net nežinotų, kur tavęs ieškoti. Matėme turguje pardavinėjamus automatus, jų čia nusipirkti taip pat paprasta, kaip pas mus porą batų.“
Austėją sužavėjo vietos gyventojų stiprybė, jų tikėjimas. „Atrodo, kad šių žmonių gyvybę palaiko tik didelis jų tikėjimas Dievu, gražesne ateitimi. Na, o mūsiškiams, linkusiems verkšlenti dėl vargingos buities ar nenusisekusio gyvenimo, siūlyčiau apsilankyti Nigerijos lūšnose ir pamatyti realybę, kurioje priversti išgyventi šie žmonės. Tokia patirtis neišvengiamai pakeičia visą žmogiškųjų vertybių sistemą“, – pokalbį baigia Austėja.
