Į darnaus judumo mieste programą įtraukti 16 miestų. Susisiekimo ministerija minėtus planus rekomenduoja parengti daugiau nei 25 tūkst. gyventojų turintiems miestams ir kurortams. Ypač didelis dėmesys skiriamas 5 didiesiems Lietuvos miestams. Šiems planams įgyvendinti savivaldybės gali gauti Europos Sąjungos paramą.
Pasak Susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir civilinės aviacijos departamento direktoriaus Gražvydo Jakubausko, judumas nėra suprantamas kaip transporto plėtra. Atvirkščiai – rengiant darnaus judumo miestuose planus, siūloma kuo daugiau dėmesio skirti viešojo transporto, dviračių ir pėsčiųjų infrastruktūros plėtrai, o galutinis tikslas – iki 2030 m. dvigubai sumažinti įprastiniu kuru varomų automobilių naudojimą miestuose, o iki 2050-ųjų ‒ pasiekti, kad jų visiškai nebeliktų. G. Jakubausko teigimu, šiuo metu viešasis transportas nėra konkurencingas, automobilių miestuose tik daugėja.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje surengtame seminare diskutuota, kaip naujai planuojant, projektuojant ar rekonstruojant infrastruktūrą ir numatant viešojo transporto parko plėtrą sudaryti galimybes patogiai judėti mieste visiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų fizinių galimybių.
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorės Gintos Žemaitaitytės teigimu, žmonės su negalia gali keliauti ir net dažniau nei kitos gyventojų grupės – jie turi daugiau laiko, jiems yra taikomos įvairios transporto lengvatos ir panašiai, bet dažnai tam trukdo nepritaikyta aplinka. Pasak G.Žemaitaitytės, Lietuvoje nėra nė vieno neįgaliųjų rateliais judantiems žmonėms pritaikyto tolimojo susisiekimo autobuso, traukiniai pritaikyti tik iš dalies. Sudėtinga judėti ir mieste.
G.Žemaitaitytė pabrėžė, kad planuojant judėjimą miestuose būtina ne tik nupirkti žemagrindes transporto priemones, bet ir pagalvoti, ar judantieji neįgaliųjų vežimėliais galės atvažiuoti iki stotelės. Infrastruktūra turi būti pritaikoma kompleksiškai. G. Žemaitaitytė atkreipė dėmesį, kad šiuo metu netgi naujai statant ar rekonstruojant viešąsias erdves nėra pagalvojama apie visus žmones, kurie ten lankysis. Viešosios erdvės be aukštų bortelių, išsikišimų, lygiu paviršiumi patogios ne tik žmonėms rateliuose, bet ir senyvo amžiaus žmonėms, vaikams, turistams, dviratininkams ir kitiems.
G.Jakubauskas atkreipė dėmesį, kad savivaldybės, planuodamos darnų judumą, gali remtis 2013 m. susisiekimo ministro įsakymu patvirtintu Specialiųjų poreikių turinčių žmonių susisiekimo gerinimo Lietuvos Respublikoje gerosios praktikos vadovu. Jame numatyta, kad turi būti pagalvota ne tik apie galimybę pritaikyti infrastruktūrą judėjimo negalią turintiesiems, bet ir apie regėjimo negalią turintiesiems svarbių taktilinių paviršių įrengimą, apie įvairius informacijos pateikimo būdus (Brailio raštu, garsiniais signalais ir pan.).
Neįgaliųjų reikalų departamento direktorės pavaduotoja Jolanta Šliužienė siūlo rengiant darnaus judumo planus laikytis universalaus dizaino principų – projektuoti aplinką taip, kad tiktų kuo platesniam vartotojų ratui. Jos teigimu, senėjant visuomenei universalus projektavimas aktualus vis didesnei daliai gyventojų. Ir negalią turintieji, ir senjorai nori ir gali būti aktyvūs visuomenės nariai, jei jiems bus sudarytos galimybės. J. Šliužienė pabrėžė, kad rengiant darnaus judumo planus, būtina įtraukti bendruomenę – neįgaliųjų asociacijas, dviratininkus, mamas ir kitus, išanalizuoti visų poreikius ir atsižvelgti į juos. „Statome ateities kartoms, galbūt net sau, todėl darykime taip, kad ateityje nereikėtų griauti“, – sako J.Šliužienė.
