Apie tai, kaip reginčiųjų visuomenėje jaučiasi neregys, kokios pagalbos jis tikisi iš aplinkinių, kalbamės su regos negalią turinčiu teisininku Giedriumi Stoškumi. Neregių pasaulis mūsų visuomenėje apipintas įvairiausiais mitais. Ar iš tiesų jis taip labai skiriasi nuo mūsų, matančiųjų pasaulio?
Manau, matančiam žmogui įsivaizduoti neregių pasaulį nėra labai sudėtinga – tereikia stipiriai užsimerkti. Regintieji mėgsta mūsų gyvenimą mistifikuoti – tarsi aukštesnės jėgos, atimdamos iš žmogaus regėjimą, apdovanoja jį kitais, ypatingais, pojūčiais. Iš tiesų mūsų pasaulyje nėra jokių burtų ar stebuklų.
Regos praradimą kompensuoja ne kokios nors Dievo pridėtos galios, o pats žmogus, tik labiau išlavintais kitais pojūčiais. Dažniau pasitelkiame klausą, lytėjimą, uoslę. Sutikite: juk nesunku užuosti, tarkim, vaistinės ar knygyno kvapus. Pagal tai ir orientuojamės.
Padeda ir kasdienė neregio pagalbininkė – baltoji lazdelė, taip pat ir aplinkiniai žmonės. Norėdamas geriau susigaudyti, įpranti klausinėti. Net jei penki matantieji praeis ir neatsakys, šeštasis būtinai pagelbės. Nekaltinu ir nesmerkiu tų, kurie praeina. Vieni galbūt nežino, kaip elgtis su neregiu, kiti pernelyg skuba, užsiėmę savais reikalais.
Baltoji lazdelė yra tas ženklas, pagal kurį neregį turėtų atpažinti aplinkiniai...
Dažniausiai atpažįsta, tačiau dar toli gražu ne visada. Būna, paklausia – ar tai meškerė? O gal kiemsargio ar slidininko lazda?
Kai kurie pasidomi – galbūt joje yra kokios nors paslėptos technikos? Visada patikinu – nėra. Baltoji lazdelė skirta orientuotis neregiui apčiuopiant kliūtis kelyje.
Ši pagalbininkė Lietuvos neregių gyvenime atsirado ne taip ir seniai. Ar daug nematančių žmonių mūsų šalyje ja naudojasi?
Kol kas dar toli gražu ne visi neregiai ryžtasi vaikščioti po miestą vieni. Be abejo, eiti su lydinčiu žmogumi kur kas paprasčiau ir patogiau. Tačiau tikėtis, kad visur ir visada tave lydės tegu ištikimiausias šeimos narys ar draugas, būtų naivu. Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą. Vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjau vaikščioti su baltąja lazdele ir skatinčiau kiekvieną neregį labiau pasikliauti savimi.
Orientuotis aplinkoje mums padeda ne tik baltoji lazdelė, bet ir įvairios navigacijos programėlės. Naudodamasis jomis, gali susirasti reikalingus objektus, nusistatyti reikalingą maršrutą.
Sudėtingiau neregiui susigaudyti svetimame mieste ar svetimoje šalyje. Ypač trukdo kalbos nemokėjimas, kitokios eismo schemos.
Geriausia, kai reikalingo maršruto planelį – kur eisi, kur pasuksi – turi „nusibraižęs“ savo galvoje. Kelyje, kurį tenka nueiti kasdien, orientuotis paprasta. Nebent sutrukdo netikėtai išdygusios kliūtys, ne vietoje pastatyti automobiliai.
Ar tokių kliūčių pasitaiko dažnai?
Be abejo, pasitaiko. Baltąja lazdele apčiuopi kliūtis, esančias ant žemės. Ji neinformuoja apie tai, kas yra aukščiau. Man pačiam ne sykį teko patirti netikėtą smūgį į galvą medžio šaka. Kartą susižeidžiau į didelio krovininio automobilio kėbulą – jo ratai buvo aukšti, lazda palindo po mašina, todėl jokios kliūties neapčiuopiau. Kaip jau minėjau, jokie septintieji pojūčiai tokiais atvejais negelbsti.
Vienam keliaujant su baltąja lazdele tenka būti ypač atidžiam. Sykį užsižiopsojau ir laiku nepastebėjau šiukšliadėžės. Kritau, ant žemės pažiro telefonas, kiti daiktai. Pasisekė, kad geranoriškas praeivis padėjo viską susirinkti ir „sukomplektuoti“ iš naujo.
Nesitikiu, kad visas pasaulis kada nors bus pritaikytas mums, turintiems regos negalią. Tačiau džiaugtumėmės, jei žmonės ant šaligatvių nepaliktų automobilių, nepridarytų kitų kliūčių, kurias sunku apčiuopti baltąja lazdele.
Neregiams vis dar tebėra nepatogus viešasis transportas. Atrodo, reikia tiek nedaug: kad į stotelę atvažiavus autobusui ar troleibusui, pasigirstų vienintelis žodis – maršruto numeris. Toliau jau susiorientuotume patys.
Nematančiam žmogui, ko gero, sudėtinga pereiti per gatvę, ypač – dideliame mieste?
Didžioji dalis šviesoforų sostinėje pritaikyti žmonėms, turintiems regos negalią. Kelių eismo taisyklėse numatyta, kad vairuotojas privalo sustoti bet kurioje vietoje, vos tik nematantis žmogus nuo šaligatvio ant gatvės nuleidžia baltąją lazdelę.
Tačiau retas nematantis žmogus išdrįstų tokiu būdu žengti į gatvę, ypač sostinėje, kur automobilių daug. Aš pats niekada nerizikuoju – geriau jau paprašyti kitų žmonių pagalbos. Ar jos visada pavyksta sulaukti? Paradoksas, tačiau dažniau pasisiūloma padėti tada, kai pagalbos nereikia. Kuomet esi pasiklydęs, pasimetęs, jos lyg tyčia neprisišauksi.
Ar jus laiku pastebi įstaigose, ar ryžtatės ten eiti vieni?
Retas nematantis žmogus ryžtasi keliauti į įstaigas tvarkyti savo reikalų be palydovo. Žinau iš patirties – atėjusiam vienam kartais tenka ilgokai pastoviniuoti, pavaikštinėti, kol sulauki dėmesio.
Manau, įstaigose klientų aptarnavimo kultūra turėtų keistis iš esmės. Dirbantieji privalėtų žinoti, kaip elgtis pamačius atėjusį neregį ar kitą negalią turintį žmogų: pasitikti jį, nuvesti į reikalingą vietą, padėti.
Man, kaip teisininkui, tenka minti įvairių įstaigų slenksčius. Negalėčiau pasakyti, kad ten į mane nekreipia dėmesio. Ir prieina, ir padeda.
Dar viena problema, su kuria susiduria nematantys ar prastai matantys žmonės – dokumentų, prašymų pildymas. Akivaizdu, kad pats neregys to padaryti negali. Darbuotojai savo ruožtu teisinasi, kad jiems dokumentus už kitą žmogų pildyti draudžia instrukcija. Reiškia, tokias instrukcijas būtina keisti. Juk ne visi žmonės, net ir matantys, gali patys užpildyti dokumentus – yra ir tokių, kurių regėjimas susilpnėjęs dėl amžiaus, kuriems dreba rankos, galų gale, ir tokių, kurie nemoka rašyti. Daugeliui atrodo, kad neregio namuose tvarka turėtų būti it vaistinėje – nė daiktelio ne savo vietoje...
Teoriškai taip ir turėtų būti. Tačiau praktiškai būna visaip. Negalėčiau pasigirti, kad kiekvienas daiktas mano namuose turi savo vietą. Kaip jau minėjau, esame tokie pat kaip ir visi žmonės – tai yra, visokie.
Buityje padeda orientuotis įvairūs neregiams pritaikyti prietaisai. Pavyzdžiui, toks, kuris padeda įsipilti į puodelį arbatos, kavos ar kito skysčio. Turiu tokį prietaisą ir aš, tačiau, reikia pripažinti, naudojuosi juo retai. Paprasčiausias „prietaisas“ – savas pirštas; kai jo galiukas pradeda šlapti, reiškia, puodelyje vandens yra pakankamai.
Orientuotis buityje padeda ir kitokios gudrybės. Pavyzdžiui, dantų šepetuką pažymiu keliais peilio brūkšniais. Tokiu būdu savąjį atskiriu nesuklysdamas.
Daugiausia problemų neregiams sukelia ypač moderni buitinė technika su jutiminiais ekranais. Geriau, kai ji valdoma iškiliais mygtukais, rankenėlėmis. Tada įsidėmi, ką reikia nuspausti, ką ir kokiu kampu pasukti.
Ko gero, gebėjimas orientuotis aplinkoje priklauso ir nuo to, ar žmogus nemato iš prigimties, ar apako vėliau?
Be abejo. Tam, kuris apako vėliau, orientuotis lengviau. Jo galvoje likę aplinkos vaizdinių. Aš pats vaikystėje šiek tiek mačiau – tose vietose, kurias dar pamenu, orientuotis lengviau.
Negalėčiau kalbėti apie psichologines problemas, su kuriomis susiduria vėliau apakusieji. Tai – ne mano kompetencija. Tačiau matyto pasaulio vaizdiniai žmogaus atmintyje išlieka visam laikui.
Paprastai kiekvienas nematantis žmogus turi savo metodiką, kaip geriau orientuotis aplinkoje, pasirenka jam priimtiniausią būdą. Kaip jau minėjau, esame skirtingi.
Kokios vis dėlto pagalbos žmogus su baltąja lazdele tikisi iš reginčiųjų?
Universalių patarimų šiuo atveju nėra. Visų pirma, regintieji neturėtų drovėtis prieiti prie žmogaus su baltąja lazdele ir paklausti, ar jam nereikia pagalbos.
Tačiau derėtų žinoti ir tam tikrus elementarius principus, kaip tą pagalbą teikti. Didžioji dalis neįsivaizduoja, kaip lydėti neregintį žmogų. Būna nejauku, kai palydovas čiumpa tave už žąsto ir ima stumti priešais save tarsi vairuodamas.
Pasakai žmogui, kad man patogiau, kai pats įsikimbu į parankę, jis sutinka ir neprieštarauja. Tačiau, priėjus kliūtį, palydovas vėl čiumpa už alkūnės ir vėl bando stumti. Aišku, taip elgiamasi ne iš blogos valios – regintieji nesupranta, kad, vos liesdamasis rankos, neregys pats susidoros su kliūtimi. Reikėtų mus perspėti žodžiu tik apie pavojingesnes kelyje pasitaikančias kliūtis.
Mūsų nereikia tampyti ar sukinėti. Mes turime kojas. Laikydamiesi palydovo rankos, einame pusę žingsnelio nuo jo atsilikę, todėl jaučiame, kada palydovas kelia koją lipti laipteliu arba kai pasisuka eiti į kitą pusę. Automatiškai darome tą patį.
Suprantu – neregį gatvėje sutiksi ne kasdien, dar rečiau jam pasiūlysi pagalbą. Todėl natūralu, kad žmonės nežino, kaip mums padėti. Tačiau, jei pasakome pastabą ar pageidavimą, derėtų į juos įsiklausyti.
Dar viena problema – šaligatviai ar praėjimai, užgriozdinti automobiliais. Kartais sunku būna prasibrauti net iki savo namų.
Mes, nematantieji, neiname šaligatvio viduriu. Mums reikia kokio nors orientyro, šaligatvio pakraščio, bortelio. Neturime pojūčio eiti tiesiai. O šaligatvių pakraščiuose auga medžiai, sustatyti stulpai. Tai – kliūtis orientuotis. Kaip jau minėjau, kelyje neturėtų būti be kontakto su žeme pakilusių daiktų, į kuriuos neregiui lengva susižeisti.
Mums netinkami ir šaligatviai be iškilių bortelių. Man pačiam ne kartą tokiu būdu teko atsidurti vidury gatvės. Bet kuriuo atveju šaligatvio pakraštys turėtų būti pažymėtas – kalniukais, akmenimis. Svarbu, kad juos būtų galima apčiuopti. Šiek tiek kitokios struktūros ar formos plytelės orientuotis nepadeda. Jų nei batų padais, nei baltąja lazdele neapčiuopsi.
Dėkoju už pokalbį.
