Prisiminkime kone kiekviename muziejuje griežtą įspėjamąjį užrašą „eksponatai rankomis neliečiami“ ir, žinoma, nepatenkintą darbuotoją, pamačiusią tvarkos pažeidėją.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) respublikinio centro vyr. specialistė Lina Puodžiūnienė sako: „Kai žmogus mato, jis turi tarsi išskirtines teises, jis gali eiti kur nori, pamatyti ką nori. Jeigu mes teigiame, kad nematantis žmogus turi lygiai tas pačias teises, vadinasi, turime stengtis, kad ir jis galėtų eiti kur nori, kada nori ir pamatyti, pajusti, suvokti ką nori.“
Negalios neturinčiam žmogui viskas yra kiek paprasčiau. Jis gali apžiūrėti ką nori. O štai regos negalią turintys žmonės norėdami apsilankyti muziejuose susiduria su įvairiais sunkumais. Muziejuose beveik nėra eksponatų maketų, kuriuos galima būtų paliesti. Dažniausiai kopijas galima pačiupinėti tik užsisakius edukacinę programą. Akliesiems nepritaikyti ir audiogidai.
Paliesti – pažinti
Lietuvoje muziejų, kuriuose leidžiama liesti eksponatus, nėra labai daug. Vienas iš jų – Kaune, Mykolo Žilinsko paveikslų galerijoje, įsikūręs „Muziejus neregiui“. Tai per 20 žymių Kauno autorių vienijanti, daugiau kaip 60 eksponatų turinti ekspozicija, kurioje galima prisiliesti tiek prie moderniojo, tiek prie klasikinio meno darbų.
Violeta Jasevičiūtė, parodos „Muziejus neregiui“ kuratorė, teigia, kad kuriant parodą neregiams labai svarbu suprasti, kad svarbus ne tik lytėjimas, bet ir kiti pojūčiai.
Parodoje neregiams gausu instaliacijų, suteikiama galimybė paliesti tapybos ir skulptūros, grafikos, tekstilės darbus.
„Nors neregiui visiškai neįmanoma pamatyti tapybos darbų, bet jis gali juos liesti, gali pajusti drobę, užteptą dažą, faktūrą. Silpnai regintis gali ir spalvas atpažinti. Parodoje yra Lietuvos nacionalinės premijos laureato Leono Striogos skulptūra. Ją, kaip ir visus kitus eksponatus, galima liesti.“
Parodos kuratorė pasakoja, kad kai kurie parodos eksponatai yra tyčia nudažyti itin ryškiomis, akį rėžiančiomis, spalvomis, turi ryškiai žibančių lempų, kad silpnai regintis jas galėtų pamatyti. Yra eksponatų skleidžiančių pagalbinius garsus. Vienas iš jų – instaliacija „Elektros kėdė“. Arvydas Generauskas, pakabino pintą supamąją kėdę. Įsitaisius joje ir užsidėjus ausines, nuskamba Laimučio Purvinio kūrinys „Šventė“ Pasak V.Jasevičiūtės, autorius stengėsi žaismingai kalbėti apie labai rimtus dalykus.
Taktilinė (liečiamoji) ekspozicija įrengta ir Šiaulių Chaimo Frenkelio vilos cokoliniame aukšte. Joje lankytojai supažindinami su Lietuvos istorija ir kultūra bei šiuolaikiniu menu. Ekspozicijoje galima rasti archeologinių radinių (apyrankės, žiedai, segė ir kt.), buityje naudotų daiktų (patefonas, laikrodis, fotoaparatas, mokyklinis suolas ir kt.), muzikos instrumentų (būgnas, dūda ir kt.), liaudies meno – drožinių ir šiuolaikinio meno kompozicijų. Visus pristatomus daiktus galima ne tik apžiūrėti, bet ir paliesti.
Liečiamų eksponatų maža
Natūralu, kad didelę išliekamąją vertę turinčių eksponatų neleidžiama liesti, juk jie visai netyčiom gali būti sugadinti, galų gale jie paprasčiausiai nusidėvi. Sparčiai tobulėjančios technologijos suteikia galimybę sukurti jų kopijas. Pavyzdžiui, spausdinant 3D formatu jau atsiranda vienas kitas neregiams pritaikytas pastato ar daikto maketas, tačiau muziejuose jų dar maža. Dažniausiai su eksponatų kopijomis galima susipažinti tik užsisakius edukacinę programą, tad spontaniškai aplankyti vieną ar kitą muziejų ir susipažinti su ekspozicija žmogui su regėjimo negalia nepavyks.
LASS informacinės aplinkos specialistas, neregys Arvydas Juchna, teigia, kad Lietuvos muziejuose dažniausiai pasigenda galimybės eksponatus liesti rankomis. „Man yra tekę lankytis kelete muziejų užsienyje. Jie nebuvo specialiai sukurti neregiams. Tai buvo muziejai su kitokiu požiūriu į lankytojus. Juose buvo galima pačiupinėti sumažintus skulptūrų maketus. Pastebėjau, kad paliesti ir pačiupinėti smagu ir regintiems vaikams. Be to, liečiant informacija ilgiau išlieka atmintyje.“
Vyras sako, kad muziejuose prie svarbiausių originaliosios ekspozicijos objektų galėtų būti ir maketai. „Kiekvienas muziejus turi ekspoziciją, kuria itin didžiuojasi, pagrindinius eksponatus. Būtų labai smagu, jei jie virstų maketais.“
Pasak A.Juchnos, labai svarbu, kad sistemingai būtų daromi įspūdingų architektūrinių pastatų, paminklų maketai. „Architektūra yra vienas iš tokių dalykų, kurių mes negalime apžiūrėti. Galime paliesti pastato sieną, bet viso to grožio, apie kurį kalba plačioji visuomenė ir kuriuo džiaugiasi, pajusti negalime. Vienintelė galimybė prie to prisiliesti – sumažintos kopijos – maketai.“ Jam antrina ir L.Puodžiūnienė. Ji mano, kad būtų puiku, jeigu šalia svarbių architektūros paminklų atsirastų jų maketai. „Prie Onos bažnyčios galėtų būti sumažintas akmeninis ar kokios kitos medžiagos, nebijančios aplinkos poveikio, maketas. Jį liečiant neregys galėtų susipažinti su bažnyčia. Galėtų būti ir tiltų maketai, nes neregiui nelengva suvokti, kad ne visi tiltai vienodi. Kad Žaliasis, Mindaugo, Baltasis tiltai skiriasi vienas nuo kito. Tiltas juk taip pat yra architektūrinis meno kūrinys. Šie maketai labai praplėstų neregio pažinimą.“
Nepritaikyti audiogidai
L.Puodžiūnienė teigia, kad neregiui lankantis muziejuje itin svarbus objektų garsinis apipavidalinimas. Jai pritaria ir A.Juchna. Anot jo, nematančiam žmogui labai svarbus gidų profesionalumas, savo srities išmanymas ir audiogidų pritaikymas. Žmogui su regos negalia informaciją reikia pateikti visai kitaip nei reginčiajam. Matančiam žmogui užtektų pagrindinių faktų apie objektą, autoriaus, atlikimo technikos ir panašių detalių.
Be to, kas pasakojama matančiajam, neregiui turi būti aprašyta garsu: formos, dydžiai, paveikslo siužetas. „Jei paveikslas yra taktilinis, pasakojimas turėtų būti tarsi žemėlapis, nurodyta iš kurio šono į kurį šoną žiūrėti, kurioje vietoje kas yra, kas ką reiškia ir panašiai. Tai tarsi žodinis gidas po kūrinį“, – subtilybes atskleidžia L.Puodžiūnienė.
L.Puodžiūnienė mano, kad garsinis vaizdavimas turėtų būti pritaikytas neregiams. „Jeigu visi muziejai turėtų tokį gidą, būtų didelis žingsnis į priekį“, – sako LASS respublikinio centro vyr. specialistė.
Pažinimo džiaugsmą teikia edukacinės programos
Nors muziejų pritaikymas neregiams dar pakankamai skurdus, jie anaiptol nesiskundžia. „Negaliu sakyti, kad mes esame visiškoje atskirtyje“, – teigia A.Juchna. Anot jo, žmonėms su regėjimo negalia rengiamos projektinės parodos, įvairios edukacinės programos ir tai jau yra gerai. Visgi, vyras norėtų, kad muziejai pagalvotų ir apie galimybę atsivežti neregiams tinkamas parodas iš užsienio.
L.Puodžiūnienė mano, kad jeigu kiekvienas muziejus turėtų bent po vieną neregiams pritaikytą edukacinę programą, to pakaktų. Moteris pabrėžia, kad muziejaus gidai turėtų būti apmokomi, kaip reikėtų vesti edukacines programas neregiams, kaip nebijoti neregio.
Palangos gintaro muziejaus nacionalinių ir tarptautinių projektų koordinatorė R.Makauskienė sako, kad šiuo metu muziejuje siūlomas ne vienas edukacinis užsiėmimas. Vienas jų – „Pažinkime gintarą pojūčiais“ – specialiai pritaikytas regėjimo negalią turintiems lankytojams. Muziejaus atstovė pasakoja, kad Gintaro muziejaus eksponatų liesti negalima, tačiau gidės gali į ekspoziciją pasiimti priemonių – gintaro gabalėlių, dirbinukų, kuriuos galima liesti. „Tokios priemonės padeda geriau pajusti gintaro grožį ir įvairovę šiek tiek regintiems. O neregiai su visa ekskursijos tema susipažįsta edukacijos salėje – metodininkės, vedančios užsiėmimą, išplėtoja temą pagal amžių arba poreikius.“
Vytauto Didžiojo karo muziejaus kultūrinių renginių koordinatorė Gintarė Genytė sako, kad būtent akliesiems skirtų interaktyvių edukacijų kol kas neturi. Tačiau dauguma edukacinių programų gali būti pritaikytos ir jiems, nes užsiėmimų metu leidžiama liesti su tema susijusius eksponatus (edukacinės programos „Partizanų ginklai“, „Jaunasis karvedys“). „Šiemet pristatysime ir neregiams skirtą programą „Karo maršų garsai“: karybos istorija bus perteikta per karines lietuvių liaudies dainas, muziką, be to, bus galima paliesti įvairiais laikotarpiais naudotus ginklus.“
A.Juchna sako, kad visko pritaikyti neįmanoma, bet labai svarbu, kad žmonės su regėjimo negalia turėtų galimybę tyrinėti ir pažinti.
