Liepos 13‒24 dienomis Lietuvos pajūryje, Giruliuose ir Šventojoje, vyks jau 26-toji savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovykla sutrikusio intelekto asmenims bei jų šeimos nariams. Stovykloje laukiama dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos bei Ukrainos. Neįgaliesiems bus teikiama psichologinė ir kompleksinė pagalba, organizuojamos dienos užimtumo grupės, kitos individualios bei grupinės veiklos ne tik pačioje stovyklos teritorijoje, bet ir už jos ribų.
Poilsio stovyklos amžinasis variklis – savanorių komanda, padedanti įgyvendinti visas numatytas veiklas: dailės, kino, sporto bei teatro užsiėmimus, teikianti įvairią pagalbą. Kas motyvuoja žmones savanoriauti? Kokie iššūkiai kyla ir kas kviečia padėti kitam? Geriausiai tai liudija patirtys iš pirmų lūpų. LRT žurnalistė Alvyda Bajarūnaitė prasitaria apie organizaciją „Viltis“ ir jos veiklą žinojusi jau gana seniai. Ne kartą laidose kalbinusi organizacijos sielą, vadovę Daną Migaliovą, po vieno interviu ji pati sulaukė pasiūlymo prisijungti prie vasaros stovyklos. Viską apsvarsčiusi ir, kaip pati sako, neradusi nė vienos priežasties, dėl kurios turėtų atsisakyti, moteris sutiko. Kadangi savanoriškos patirties buvo įgijusi Briuselyje, „Arkos“ organizacijoje, bendravimas su neįgaliaisiais jai nebuvo naujiena.
Fotografą Leonardą Smilgevičių savanorystė sudomino dėl galimybės iš arčiau susipažinti su žmonėmis, į pasaulį žvelgiančiais neįprastu kampu. Vyras vertina nuoširdumą ir teigia, kad būtent nuotraukose ryškiausiai atsiskleidžia mūsų dėvimos kaukės: „Pasisveikini su vienu žmogumi, o fotografuoji jau visai kitą. Vaikų ir neįgaliųjų veiduose šie pokyčiai patys mažiausi.“
VU Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto doktorantas Donatas Austys prisimena, kad pirmą kartą su neįgaliaisiais susipažino per savanorių mokymus. Vaikinas teigia nepajutęs nieko neįprasta – vien tik didžiulį norą juos pažinti. Tai be galo svarbu, nes tėvai, auginantys sunkią negalią turinčius vaikus, jų poreikius supranta iš vienintelio garso. Na, o savanoriams, neįgalųjį sutinkantiems pirmą kartą, gali kilti didelių sunkumų. Todėl būtina tikėti savimi ir nebijoti kalbėtis. Bendravimas – raktas į teisingus sprendimus. Jam pritaria ir A.Bajarūnaitė: „Susipažįsti su žmonėmis, su kuriais nuo pat ryto iki vakaro bendrausi beveik dvi savaites. Rasti bendrą kalbą ir pažinti vieniems kitus – labai svarbu.“
Naujiems savanoriams žurnalistė pataria tiesiog atrasti traukiančią sritį ir jos imtis. Šią mintį pratęsia D. Austys. Jis sako, kad reikia imtis kuo daugiau ir kuo įvairesnių veiklų – tada nelieka rutinos, atsikvepi nuo įprastų darbų. „Blogai jausčiausi žinodamas, jog kiti savanoriauja, o aš tuo metu sėdžiu namuose“, – sako vaikinas.
Visi trys pašnekovai sutinka, kad stovykloje užsimezgusios pažintys atmintyje išlieka ilgai, galbūt net amžinai. Leonardui pirmasis susitikimas su stovyklautoju dar ir šiandien kelia šypseną: „Vaikštinėjau po stovyklavietę, kai prie manęs pribėgo vienas iš dalyvių. Pasisveikino, prisistatė ir pasisakė šiuo metu sportuojantis. Trumpai šnektelėję, abu tęsėme savo darbus: jis – treniruotę, aš – pasivaikščiojimą.“
„Aš prisimenu visus neįgaliuosius, su kuriais teko dirbti. Kiekvienas atmintyje paliko skirtingą pėdsaką. Likau maloniai nustebęs, kuomet pernai, per stovyklos diskoteką, cerebriniu paralyžiumi serganti mergina paklausė, ar ją prisimenu. Pasirodo, prieš metus ji matė mane stovykloje... Kiek sunkiau, kai neįgalios merginos man prisipažįsta meilėje. Tuomet tenka ieškoti būdų, kaip tą meilę užgesinti“, – atvirauja Donatas.
A.Bajarūnaitė net ir po stovyklos nepamiršta apsilankyti „Vilties“ dienos užimtumo centre. Žurnalistės čia laukia „amžinieji vaikai“. Prakalbus apie proto negalią turinčių žmonių socialinę atskirtį, moteris siūlo pačią paprasčiausią ir efektyviausią išeitį – leisti jiems gyventi oriai: kaimynystėje, kieme, gatvėje, parduotuvėje, šalia mūsų. Ji teigia suprantanti, kad tėvai dažnokai nenori vestis į viešumą vaiko, į kurį visi spokso, bet tik peržengus šį barjerą įmanomi pokyčiai. Su ja sutinka ir Donatas: „Yra žmonių, dėl savo artimojo negalios jaučiančių gėdą ar net kaltę.“
Pokalbiui artėjant prie pabaigos, L.Smilgevičius pasiūlo visiems „normaliems“ žmonėms iš neįgaliųjų pasimokyti nuoširdumo ir sugebėjimo džiaugtis paprastais dalykais. Vyras mano, kad laikas, praleistas su kitaip pasaulį suvokiančiais žmonėmis, praplečia mūsų pačių pasaulėžiūrą. Šviesti visuomenę siūlo ir D. Austys. Vaikinui atrodo, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip neįgalieji galėtų įsilieti į aktyvų gyvenimą. Taip jų poreikiai pasiektų ne vien institucijas, bet ir žmonių širdis.
