Lavindami pojūčius galime daug ko išmokyti
„Pojūčių klinikos“ stovykloje niekas nesistebi, jei vaikas ko nors nemoka ar negali, bet labai džiaugiamasi, jei jis įgyja kokių nors naujų įgūdžių...
Nė vienas nėra lyginamas su kitais, visi čia skirtingi ir... ypatingi. Kiekvieno pasiekimai yra kitokie: vienam ir sudėtingiausius pratimus atlikti niekniekis, kitam net žingsnį žengti – iššūkis. Dalis dienos stovykloje yra skirta įvairiems lankytojų pojūčiams lavinti. Pasak fondo vadovės, kiekvieno negalią ar kitokių ypatumų turinčio vaiko pojūčiai yra išsiderinę. O jie dažnai lemia vaiko emocijas, jausmus, turi didelę įtaką elgesiui.
A.Stančikienės teigimu, pojūčiai itin svarbūs ir žmogaus savijautai bei mąstymui. Juos tobulinti padeda fondo neseniai įsigyta multisensorinė įranga: šviesos, burbulų kolonos, kamuoliukų baseinas, kalbos, uoslės stimuliatoriai ir pan.
Stimuliuojant įvairius pojūčius, galima nuveikti labai daug: išmokyti vaiką atsipalaiduoti, nusiraminti, kai kuriais atvejais – paskatinti kalbėti, netgi drąsiau judėti. Daugybė atliktų tyrimų rodo, kad ypač didelį teigiamą poveikį darbas su multisensorine įranga turi sergantiesiems autizmu, besiskundžiantiems lėtiniais skausmais, tiems, kurių sutrikę motoriniai gebėjimai.
Su vaikais kasdien dirba ergoterapeutas, meno terapeutas, socialinis darbuotojas. Meno terapeutė Daiva Kišūnaitė sako, kad muzikavimas, piešimas ar kitos panašios veiklos ne tik atpalaiduoja, bet ir turi gydomąją reikšmę. D. Kišūnaitės įsitikinimu, su meno terapija galima pasiekti labai daug. Pavyzdžiui, vaikas nekalba, bet išreiškia save grodamas, tobulinti jutiminį vaiko pasaulį labai padeda piešimas, spalvų terapija.
A. Stančikienė sako, kad stovykla – tik užimtumas, pramoga, padedanti pailsėti, geriau pasiruošti naujiems mokslo metams, o tikrasis darbas prasidės nuo rudens, kai duris atvers „Pojūčių klinika“. Būtina lavinti kiekvieną vaiką „Algojimo“ vadovės teigimu, Lietuvoje nemažai negalią turinčių vaikų, ypač gyvenančių nuošaliai, kaimuose, negauna jokios profesionalios pagalbos. Pasak jos, jei šeimoje tėvai rūpinasi vaikais, socialiniai darbuotojai jais nesidomi, nepataria tėvams, kokios pagalbos jie gali tikėtis. Rūpesčio šeimoje negalią ar kitokių ypatingų poreikių turinčiam vaikui tikrai neužtenka.
Labdaros ir paramos fondo vadovė pateikė pavyzdį. Į praėjusiais metais vykusią „Algojimo“ stovyklą pateko 17 metų vaikinas. Jis, 17-metis, buvo maitinamas iš buteliuko kūdikių maistu. Nuo 3 metų, kai buvo konstatuota diagnozė „cerebrinis paralyžius“, vaikas iš savo namų buvo išvykęs tik keletą kartų – į ligoninę.
Visas jo gyvenimas bėgo tarp keturių sienų, prižiūrint šeimos nariams. Buvo bandyta mokyti namuose, tačiau privažiuoti prie jų sunku, o ir pedagogai nežinojo, kaip dirbti su tokiu vaiku, tad ir tai nustojo daryti. Medicininių paslaugų, galinčių padėti gerinti vaikino kūno galimybes, taip pat nebuvo – juk diagnozė aiški: nevaikščios, nekalbės, nieko gero iš jo nereikia tikėtis. O suteikus reikiamą kvalifikuotą pagalbą pasiekimai galėtų būti kur kas geresni.
A.Stančikienė sako, kad labai skiriasi situacija didžiuosiuose miestuose ir regionuose, ypač kaimuose. Tiesa, yra savivaldybių, kuriose stengiamasi padėti visiems vaikams. Pasak paramos fondo vadovės, ši pagalba turėtų būti kompleksinė. Nelavinamas vaikas pasiekia daug mažiau nei tie bendraamžiai, su kuriais nuosekliai, kryptingai dirbama.
Reikia daugiau pagalbos vaikui ir jo aplinkai
A.Stančikienė atkreipia dėmesį, kad kalbant apie negalią turinčius vaikus dažnai matoma tik diagnozė, liga. Remiantis medikų išvadomis akcentuojama, ko „pacientas“ negalės. Fondo vadovės manymu, reikia daugiau dėmesio skirti vaiko gebėjimams.
Jų turi kiekvienas. Pavyzdžiui, „Pojūčių klinika“ stovyklos dalyvis Germantas puikiai dainuoja: vaikinas turi absoliučią klausą, moka daugybę per radiją girdėtų dainų, nors kiti jo pasiekimai yra gana riboti.
D.Kišūnaitės teigimu, atradus būdą skatinti turimus vaiko gebėjimus, galima išspręsti (ar sušvelninti) ne vieną jo psichologinę ar elgesio problemą. Kitas labai svarbus dalykas, kurį pabrėžia A.Stančikienė – norint padėti vaikui, būtina pagelbėti ir jo šeimai (visai aplinkai).
Todėl ir į „Algojimo“ rengiamas psichosocialinės reabilitacijos stovyklas yra kviečiami ne tik negalią turintieji, bet ir jų šeimos nariai (mamos, tėčiai, broliai ir seserys), ir „Pojūčių klinikoje“ bus teikiama pagalba visai šeimai.
Atskirai bus kalbamasi vaiku, su mama ir tėčiu, taip pat į pagalbos programą bus įtraukiami ir su mažuoju dirbantys specialistai (logopedai, kineziterapeutai, psichologai ir pan.). A.Stančikienė sako, kad dažnai mokykloje vaikas vertinamas pagal mokymosi pasiekimus. Negalią ar specialių poreikių turinčiajam daug svarbesni gali būti kiti dalykai – higienos įgūdžiai, savitvarka, aplinkos suvokimas (orientavimasis, gebėjimas kur nors nueiti ir pan.).
„Algojimo“ vadovės įsitikinimu, pojūčių lavinimas gali padėti tobulinti ir šiuos įgūdžius, geriau pasiruošti gyvenimui.
