„Talačkonių vardas neįgaliųjų gyvenime yra daug daugiau nei negalios paliesto žmogaus fizinis kūno skausmas. Talačkoniai – tai neįgaliųjų, kaip atskiros socialinės žmonių grupės, įteisinimo pradžia, tai vieta, kuri daugeliui likimo draugų padėjo užsiauginti sparnus skrydžiui į pripažinimą, būti visateisiais visuomenės nariais“, – šventiniame susitikime kalbėjo nuolatinės šio renginio organizatorės – Lietuvos neįgaliųjų draugijos – pirmininkas Zigmantas Jančauskis. Daugiausia apie kitąmet gražią sukaktį minėsiančią šventę, jos ištakas gali papasakoti neįgaliųjų judėjimo veteranai – Biržuose gyvenantys Egidijus Šatas, Virginijus Kalvėnas, panevėžietė Elena Grincevičienė, molėtiškė Vlada Gribėnienė, kaunietė Gražina Lekavičienė, šeduvė Aušra Verbliudavičiūtė ir dar per 100 po visą Lietuvą pasklidusių neįgaliųjų.
Jie iki šiol puikiai prisimena beveik prieš pusę amžiaus pradėtus rengti pirmuosius susitikimus, kai suvažiuodavo į vieno ar kito bičiulio sodybą ir iki išnaktų kalbėdavosi prie rusenančio laužo. Pasak E. Šato, labai įtariai į šiuos susitikimus žiūrėdavo tuometės specialiosios tarnybos, vis tekdavo sugalvoti kokią nors formalią tokio susibūrimo priežastį (gimtadienį, vardadienį, jubiliejų ar pan.). Grįžę įspūdžiais pasidalydavo ranka perrašinėjamame ir bičiuliams išsiuntinėjamame „Draugo žodžio“ laikraštėlyje.
Nė vienoje šventėje nepamirštama paminėti buvusio Pasvalio rajono Įstros kolūkio pirmininko Povilo Džiuvės pavardės. Tai jis suteikė pastogę nuolatinės vietos savo susitikimams besižvalgantiems neįgaliesiems. Jo dėka šie žmonės pradėjo kasmet rinktis kolūkiui priklausiusiuose kultūros namuose. Pamažu Talačkoniai tapo ne tik neįgaliųjų judėjimo veteranų, bet ir visų panašaus likimo žmonių su negalia susitikimo vieta. Kas vasarą čia jų atvykdavo vis daugiau ir daugiau. Kultūros namų salėje tapo per ankšta.
Ir štai jau penktą kartą tradicinė žmonių su negalia susitikimo šventė surengta gražiame gamtos kampelyje įsikūrusiame Balsių malūne. Svetingai čia juos priimantis vienas iš Balsių malūno savininkų Rimas Želvys – po patirto insulto pats tapęs neįgaliu, gerai supranta, koks svarbus neįgaliesiems yra bendravimas, kaip nors kartą per metus jiems reikia ištrūkti iš savo namų aplinkos, susitikti su likimo draugais, pasiklausyti muzikos, patiems pašokti, padainuoti.
Kaskart šventinėje scenoje pasirodo iš įvairių miestų bei rajonų neįgaliųjų draugijų atvykę meno mėgėjų kolektyvai. Šiemetiniame neįgaliųjų susitikime daug dėmesio skirta etnografiniams neįgaliųjų metams paminėti. Šventę pradėjęs Danės Jančienės vadovaujamas Marijampolės savivaldybės neįgaliųjų draugijos folkloro ansamblis „Gija“ parengė įdomią programėlę apie lino kelionę, ją paįvairino dainomis, linksmais nutikimais, šokio elementais. Dzūkiją eilėmis pristatė Alytaus rajono neįgaliųjų draugija, keletą Žemaitijai būdingų lietuvių liaudies dainų atliko Šiaulių rajono neįgaliųjų draugijos ansamblis „Svaja“, Aukštaitijai ‒ Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos ansamblis „Goda“.
Tikru regioninių dainų choru, kuriam sumaniai dirigavo Talačkonių svečiai – Liveta, Ingrida ir Petras Kazlauskai, tapo visi į šventę susirinkę žmonės su negalia. Balsių malūno erdvese švilpavo Suvalkijos berniokas, karalienės titulu didžiavosi Dzūkija, o Baltijos bangos skalavo pajūrį...
Prie šventinio renginio organizavimo daug prisidedanti Pasvalio rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja Ramutė Ožalinskienė neabejoja, kad profesionalių atlikėjų pasirodymas labai reikalingas – žmonės jaučiasi įvertinti, pagerbti, o ir profesionalūs dainininkai daugiau sužino apie neįgaliuosius, pakeičia požiūrį.
Susitikimams persikėlus į Balsių malūną, atsirado dar viena galimybė neįgaliesiems parodyti, kas ko vertas. Vis daugiau į šventę atvykstančių neįgaliųjų organizacijų atsiveža savo kuriamų rankdarbių. Šįsyk pasvalietis Alvidas Svilis siūlė iš uosio tekintas žvakides, cukrines, radviliškietė Regina Lengvinienė – džiovintoms gėlėms „pamerkti“ tinkamas lininių siūlų vazeles, kėdainiškė Justina Asanovienė – odines dėžutes, o jos bičiulė Jadvyga Ambraškienė – seges, karoliukų vėrinius. Švenčionių rajono neįgaliųjų draugijos auksarankių būrelio vadovė Giedra Kaminskienė šventės dalyvius stebino sutažo ir akmenėlių papuošalais, Liudmila Ivanova – kruopščiai dekupažuotomis dėžutėmis. Į draugišką būrelį susėdusios rateliais judančios Marijampolės I grupės neįgaliųjų draugijos moterys ne tiek savo rankdarbiais didžiavosi, kiek seniai matytus bičiulius sutikusios džiaugėsi.
„Neįgaliųjų Mekoje“ apsilankiusi Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Asta Kandratavičienė neslėpė, kad renginys jai paliko labai šviesų įspūdį. Pasak jos, reikia kuo daugiau tokių švenčių, kur žmonės susitiktų, bendrautų, linksmintųsi, šypsotųsi. Patirtos geros emocijos ilgam išlieka.
