Karščiausios vasaros emocijos
Naisių žirgyne apsilankėme kaitrią liepos popietę, per ekskursiją neįgalūs keliauninkai pavargo – atrodė, jodinėjimą teks pamiršti. Bet vos išvydus arklides, nuovargis kažkur dingo ir neįgalieji vienas po kito pradėjo reikšti norus išbandyti jėgas ant žemaitukų. Pajodinėti pavyko beveik visiems norintiesiems, todėl atgal į Vilnių važiavome kupini emocijų.
Vytautas, sergantis išsėtine skleroze: ne kartą esu gulėjęs kelias savaites nepakildamas iš ligos patalo, gydytojai siūlė sėsti į neįgaliųjų vežimėlį. Tačiau vis atsistodavau ir vėl vaikštau – tik gal ne taip tvirtai, kaip norėtųsi. O šiandien net užlipau ant žirgo ir jojau. Fantastiškas jausmas – susiliejau su žirgu: aš jį jaučiau ir jis mane jautė. Atrodė, kad kartu dirbame labai svarbų darbą.
Rimutė, turinti negalią dėl stuburo būklės: aš nejojau ir dėl to gailiuosi. Tačiau gavau daug teigiamų emocijų glostydama žirgyne esančius žemaitukus.
Anželika, turinti judėjimo negalią po nesėkmingos stuburo operacijos: esu jojusi ir ankščiau. Nei pirmą kartą, nei dabar nebuvo baisu. Mano sena svajonė – jodinėti. Buvau net sugalvojusi įkurti hipoterapijos centrą Vilniuje, tačiau, deja, tik įsipainiojau į biurokratines pinkles. Jodama atsiprašinėjau žirgo už tai, kad jį slegiu visu kūnu.
Visiškai nematanti Virginija: gaila, kad žirgyno darbuotojai neleido daugiau pačiupinėti, paglostyti žemaituko, o man, kaip aklai, tai svarbu. Turėjau apsigraibyti, kur žirgo galva, o kur pasturgalis... Kadangi esu stamboka, nesitikėjau, kad taip lengvai užšoksiu ant žemaituko – pirmąsyk ant balno mane kėlė net du raumeningi vyrai.
Andrius, kurio negalia atsirado dėl vandenligės: vaikystėje esu jojęs ant ponio Vilniaus Vingio parke. Ir nuo tada tikėjausi darsyk pajodinėti. Šiandien atgaivinau geriausius vaikystės įspūdžius. Iš pradžių bijojau lipti ant žirgo, jaudinausi dėl savo nestabilios pusiausvyros. Po pirmo apjoto rato jau nesinorėjo nulipti.
Audronė, kurios fizinė negalia pasireiškia stipria viso kūno raumenų spastika po patirto cerebralinio paralyžiaus: niekada netikėjau, kad kada nors sėsiu ant žirgo ir josiu. Tėvelis pasvajodavo pamatyti mane jojančią, bet ta vizija visiems atrodė utopinė. Jis nesulaukė šios mano pergalės. Iki paskutinės akimirkos netikėjau, kad pavyks užlipti ant žemaituko nugaros. Jodama jaučiau po savimi žirgo eisenos ritmą, atrodo, atsipalaidavo visi spastikos surakinti raumenys. Matyt, dar ilgai naktimis sapnuosiu, kad joju.
Žemaitukų žirgyne laukiama permainų
Naisietė Vaiva Kasperavičiūtė žirgyne – naujokė, jodinėti pradėjo šios vasaros pradžioje. Vaiva studijuoja Šiaulių universitete kineziterapijos specialybę. Ją sudominusios hipoterapijos mokysis Kurtuvėnuose, universitetiniame hipoterapijos centre. Planuojama hipoterapijos centrą sukurti ir Naisių žirgyne, todėl Vaiva viliasi, kad po studijų galės ten dirbti su neįgalią turinčiais žmonėmis ir padėti jiems pasijusti geriau.
Mergina spėjo taip pamilti žemaitukus, kad dabar ją pamatyti žirgyne galima kiekvieną dieną. Ji mano, kad žmogus, prisilietęs prie žirgo, gauna be galo daug gerosios energijos: „Vos tik įžengusi į žirgyną atsigaunu, išmetu iš galvos visas mintis. Žirgai ramina. Užtenka prisiliesti, paglostyti ir, žiūrėk, pradedi kitaip jaustis, sugrįžta gyvenimo spalvos“.
Didelė klaida neleisti išbandyti naujovių
Vaiva pirmąsyk susidūrė su tokiu dideliu būriu neįgalių jojikų. Pamatyti neįgalių žmonių galių atsiskleidimą – tikras pergales – jai pasirodė didžiulis džiaugsmas. „Tik dėl Andriaus išsigandau, ir tai trumpam. Žinojau, kad sutrikęs jo vestibiuliarinis aparatas, veikia nuolatinis dirbtinis smegenų skysčių drenažas. Jam stipriai pasireiškia spastika, neveikia daug funkcijų.
Atrodė, kad vaikinas neužlips ant žirgo – užlipo, atrodė, kad neišsilaikys balne vienas – išsilaikė, nors jojo pusiau gulomis. Bijojau dėl jo, netikėjau, kad pavyks apeiti ratą aplink hipodromą, tačiau... tylėjau. Sveikieji daro didelę klaidą, neleisdami neįgaliesiems bandyti veikti ką nors nauja, neva nepasiseks. Tačiau tik pabandžius galima įsitikinti, kokios žmogaus galios. Todėl būtina pagirti, paskatinti veikti tai, ko iš pažiūros atrodo, neįmanoma įveikti“. Hipoterapijos seansus kompensuos valstybė
Pasak Šiaulių universiteto hipoterapijos centro koordinatorės Lenos Skripkienės, jų centras Kurtuvėnuose – vienintelis toks, legaliai veikiantis Lietuvoje. Jame dirba parengti žirgai ir kvalifikuoti specialistai. Universitetas hipoterapijos mokymo programos dar neturi, bet netolimoje ateityje ji atsiras, nes tikrų hipoterapeutų labai trūksta. Šiuo metu siekiama, kad hipoterapijos seansai būtų pripažinti gydomaisiais ir pacientų išlaidos būtų dengiamos per Ligonių kasas. Centro darbuotojai tikisi, kad šis pasiūlymas neilgai trukus bus palaimintas aukščiausiosios valdžios.
Žirgų pagalba gydomos net labai sunkios ligos
Kaip vykdoma hipoterapija Šiaulių universiteto hipoterapijos centre? Per individualią įvertinamąją konsultaciją specialistas, atsižvelgdamas į paciento sutrikimo rūšį, negalios laipsnį, būklę, fizines bei emocines galimybes, nustato, kiek reikės gydymo seansų, koks bus ciklas, ir skiria gydomąjį jojimą. Lena vardija hipoterapijai tinkamas indikacijas – tai cerebrinis paralyžius, raumenų distrofija, sulėtėjusi raida, protinis atsilikimas, Dauno sindromas, autizmas, ortopedinės ligos, laikysenos sutrikimai, hipermobilumas, įgimtos stuburo išvaržos, mokymosi, kalbos, sensorikos sutrikimai, smegenų traumos, potrauminės būklės, aklumas, kai kurios psichinės ligos, amputacijos, reumatinis artritas.
Sunku net patikėti, kiek daug ligų gali būti gydoma padedant žirgams. Šiaulių universiteto hipoterapijos centre yra visa būtina įranga, kurios prireikia dirbant su fizinę negalią turinčiais žmonėmis. Pagalvota ir apie tuos pacientus, kurie atvyksta iš toliau ilgesniam laikui: Kurtuvėnuose yra kur apsistoti. Tik, žinoma, vieta nakvynei reikia pasirūpinti patiems ir iš anksto.
