Šiais metais stovykloje dalyvavo 20 įvairaus amžiaus skirtingą gyvenimo ir savęs pažinimo patirtį turinčių žmonių. Stovyklai vadovavo teatro mokytoja Lina Puodžiūnienė ir choreografė Ilona Pocevičiūtė. Stovyklos darbas buvo organizuotas dviem kryptimis. L.Puodžiūnienė mokė savęs pažinimo remiantis teatro metodais, įvairiais improvizacijos būdais. I.Pocevičiūtė padėjo pažinti savo kūną per judesį, šokį. Visą savaitę žmonės kūrė, improvizavo, šoko, mokėsi labiausiai kasdienėje veikloje paplitusių gestų reikšmių, išbandė įvairias kūno kalbos galimybes, teorines žinias taikė praktiškai.
Teorija be praktikos nenaudinga
Daugiau nei penkiolikos metų teatro mokytojos ir šešerių metų darbo su neregiais patirtį turinti L.Puodžiūnienė prie projekto prisijungė 2012 metais. Kalbėdama apie projektą, teatro mokytoja sako, kad ketvirtus metus iš eilės dalyvaudama stovykloje įsitikino, kad teorija be praktikos nieko neduoda, būtent todėl stovykloje daugiau dėmesio skiriama praktinei veiklai.
„Teorijų prirašyta daug ir žmonės apie jas gali pasiskaityti, bet nepabandę vieno ar kito dalyko praktiškai, jo niekada neišmoks ir nenaudos savo gyvenime. Neregio kūno kalba yra skurdi. Tai nėra joks atradimas ar naujiena. Žmogus, kuris nemato nuo vaikystės jį supančio pasaulio, savo kūnu taip pat netransliuoja informacijos. Specialiai mokytis, save kaip kokią beždžionę dresuoti nereikėtų, nes vis tiek regintiesiems neprilygsi, bet tam tikrus dalykus neregys turi žinoti ir gali sėkmingai taikyti gyvenime, profesinėje veikloje.
Kūnas atpalaiduojamas tam tikrais pratimais, bandoma pajausti, kaip veikia viena ar kita emocija. Einant šiuo keliu galima pagerinti kūno kalbą“,‒ teigia L.Puodžiūnienė.
L.Puodžiūnienė sako, kad užsiėmimais gali būti praplečiamas žmogaus suvokimas, ką jo kūnas gali. Moteris pastebi, kad dažnas neregys, ypač jeigu nesportuoja, apie tai niekada nebūna susimąstęs.
„Stovykloje daug dėmesio skiriame psichologijai, mokomės įveikti barjerus, išsilaisvinti iš „narvo“, į kurį kažkas mus uždarė ar uždarėme save patys“, ‒ sako teatro mokytoja.
Moteris neslepia, kad stovykloje daugelį žmonių situacija, kai reikia susitikti ir susigrumti su pačiu savimi, šokiruoja ir todėl jie, vos spėję atvykti, nori pabėgti. Taip yra todėl, kad yra itin sunku išeiti iš komforto ir patekti į diskomforto zoną.
„Dirbame poilsiavietėje, pro kurią nevažiuoja viešasis transportas, ir kada panorėjęs namo neišvyksi. Tai didelis privalumas. Prieš porą metų vienas stovyklos dalyvis, jai baigiantis pasakė: „Kaip gerai, kad pro šalį nevažiuoja autobusai, nes būčiau išvažiavęs namo jau po antros dienos...“ Tokių, norinčių išvažiuoti po dienos ar dviejų, atsiranda kiekvienais metais, bet tie patys žmonės stovyklai baigiantis džiaugiasi, kad liko. Ne vienas, kaip pats sako, norėtų pasilikti „antriems metams“.“
L.Puodžiūnienė teigia, kad stovykla regėjimo sutrikimų turintiems žmonėms yra itin svarbi. Pačių neregių nuomone, jis turėtų būti tęsiamas ir ateityje, tik dar labiau prailgintas. „Kiekvienas žmogus nori būti protingas, sąmojingas, sėkmingas, tačiau pajautęs, kad šių reikalavimų neatitinka, dažniausiai užsisklendžia, atsiriboja.
Stengiasi žaisti pagal visuomenės jam primestas taisykles. Žmogus neleidžia sau daryti nieko „nereikalinga“, nuolat kontroliuoja tiek psichiką, tiek ir fizines savęs išraiškos priemones. Regintis žmogus akląjį mato labai susikausčiusį, nedrąsų, bijantį. Išsilaisvinti iš tokios būsenos labai padeda įvairūs improvizaciniai pratimai.
Improvizacija atpalaiduoja mūsų psichines galias, leidžia nebijoti, klysti, nusišnekėti, pasijuokti iš savęs, būti čia ir dabar. Šokis, judesio improvizacija leidžia kūnui atsipalaiduoti fiziškai. Atsipalaidavimo, išsilaisvinimo reikia visiems žmonėms ‒ tiek akliesiems, tiek ir regintiesiems. Tačiau regintieji turi daugiau galimybių, akliesiems kūno kalbos stovykla ‒ dažnai vienintelė galimybė ir vienintelis šansas geriau pažinti ir suprasti savo kūną.“
Kūno kalbos stovykla yra vieta, kurioje neregiai ne tik mokosi geriau pažinti ir valdyti savo kūną, bet ir išgirsta ne visada malonią, bet reikalingą tiesą, kurios dažnai neregiui nenorima ar nedrįstama pasakyti. „Tu niekada nebūsi tikra dainininkė, ‒ sakė vienai merginai L.Puodžiūnienė, ‒ kol neišmoksi taisyklingai stovėti ir gražiai vaikščioti.“ Anot L.Puodžiūnienės, kai kuriuos dalykus žmogui išgirsti būna skaudu, bet stovyklos organizuojamos tam, kad šiuos dalykus jis išgirstų ir suprastų.
Dalyviai džiaugiasi nauja patirtimi
Profesionali dainininkė, chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ vokalo mokytoja Jūratė Vizbaraitė sako: „Buvo labai svarbu peržengti savo kompleksus, savo ribas, kurios manyje atsirado turbūt dar vaikystėje arba iš tam tikrų patirčių, visiškai priešingų nei tai, ką darėme šioje stovykloje. Mėgstu iššūkius, mėgstu juos įveikti! Kiekvieną dieną stovykloje jaučiausi vis geriau ir geriau.“
Mykolo Romerio universitete vadybą studijuojantis Justas Pilčiauskas. „Esu neregys, todėl kaip ir daugelis neregių, nematančių nuo vaikystės, turiu sunkumų dėl laikysenos, gestikuliacijos, atskirų gestų supratimo ir vartojimo. Stovykloje pramokau gestų, kurių niekada anksčiau nevartodavau ir net neįsivaizdavau, kad jie gali būti. Patiko improvizuoti, išsilaisvinti. Paprastai šokti nemėgstu, bet stovykloje šokau.“
Laisvalaikiu dainuojanti ir norinti profesionaliai studijuoti dainavimą Vitalija Petkutė džiaugiasi, kad stovyklos mokytojos padėjo jai patobulinti laikyseną. „Apie gestus ir jų reikšmes anksčiau nežinojau nieko. Man jie buvo visiška naujiena. Namuose pati sau, muzikos instrumentu improvizuodavau, bet viešai neteko to daryti. Stovykloje prieš kitus žmones improvizavau pirmą kartą“,- neslėpė Vitalija.
Vytauto Didžiojo universitete socialinį darbą ir informatiką studijuojantis Martynas Vitkus sako: „Esu neregys, turiu dar vieną negalią ‒ cerebrinį paralyžių. Nepaisant to, stengiuosi gyventi aktyvų gyvenimą, dalyvauju įvairiuose projektuose, lankau viešojo kalbėjimo klubus. Bendro pobūdžio dalykų, susijusių su kūno kalba, jau žinojau, bet gavau ir naujos patirties, ypač susijusios su neregiui prieinamomis kūno išraiškos galimybėmis. Kaip socialiniam darbuotojui, žmogui, besidominčiam psichologija, naudinga buvo stebėti, kaip keičiasi į stovyklą atvykę žmonės, formuojasi komanda. Stovykla buvo naudinga visomis prasmėmis: vienas įgytas žinias panaudosiu pats, kitas galėsiu perteikti žmonėms.“
