Iš tylos pasaulio bėga šeimomis
Šiemet jau 17-ti metai iš eilės kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų šeimos iš visos Lietuvos rinkosi leisti laiko kartu. Stovyklai, kaip beveik ir kasmet, vadovavo pati bendrijos pirmininkė Rima Sitavičienė. Ji šias visuomenines pareigas atlieka jau 20 metų. Pirmininkė pripažino, kad tikrai nelengva surasti pajūryje vietą, kurioje iš karto galėtų atostogauti beveik 300 vaikų ir suaugusiųjų.
Toks yra apytikris skaičius asmenų, kasmet derinančių savo atostogų laiką, kad galėtų leisti laiką panašaus likimo šeimų būryje. Per visą stovyklos „Bėgant iš tylos pasaulio...“ gyvavimo istoriją šiemet Šventoji tapo trečia pajūrio vieta, kur kūrėsi kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų šeimų „miestelis“. Ankstesnės dvi kurčiųjų pamėgtos stovyklavietės jau privatizuotos, savo paskirtį pakeitusios.
Pasak pašnekovės, „Pagavos“ stovykla trumpesnė nei norėtųsi, bet laiko stygių stengiamasi kompensuoti renginio veiklas iš anksto kruopščiai suplanuojant. Štai ir šiemet „Pagavos“ komanda dar gerokai prieš sueigos pradžią vyko į naują stovyklavietę, nusibraižė namukų išdėstymo schemą. Viską gerai apgalvojus, tapo įmanoma regioninių bendrijų šeimas apgyvendinti vienas šalia kitų. Na, o stovykloje iš jų suformuoti būrius, jų pagrindu organizuoti tikslines edukacines ir sportines veiklas.
Šeimos teigia, kad visos 5 stovyklos dienos buvo ypatingos. Netrūko geros nuotaikos. Nepamirštama istorijos pamoka tapo namuose surepetuoti etnokultūriniai sceniniai prisistatymai, stovykloje pasitelkus režisūrą virtę spektakliu su tautinių šokių elementais. Įsiminė sporto šventė paplūdimyje. Ypač ūpą pakėlė smėlio pilių „statybos“. Taip pat ‒ protų mūšiai, diskotekos, kino vakarai su titrais, kad kiekvienam būtų suprantamas filmo turinys. Kai vaikai sumigdavo, prasidėdavo tėvelių valanda. Suaugusieji tradiciškai rinkosi į susitikimu‒konsultacijas. Svarstė, diskutavo ir tarėsi, kaip padėti savo negirdintiems vaikams įsitvirtinti girdinčiųjų pasaulyje; kaip šeimoje derinti kurčių, neprigirdinčių ir girdinčių vaikų poreikius, paskirstyti dėmesį po lygiai. Senbuviai dalijosi su naujokais sėkmės ir išgyvenimo receptais.
Į stovyklą buvę vaikai atvežė savo vaikus
Nuostabiausias dalykas, kad per tuos 17 metų kartu užaugo ištisa kurčių vaikų karta. Ir štai šiemet pirma vasara, kai į stovyklą rinkosi trys šeimų kartos. Toks pavyzdys, kai buvę kurtieji vaikai dabar patys sėkmingai tvarkosi su tėvystės pareigomis, yra stiprus padrąsinimas dalyvaujantiems pirmą kartą. Tuomet lengviau patikėti, kad ir jiems galų gale „viskas pavyks“.
Ištikimi nacionalinės bendrijos partneriai yra Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės teritorinės tėvų bendrijos. Taip pat Mažeikių rajono kurčiųjų draugija, Lietuvos kochlearinių implantų naudotojų asociacija bei mažosios bendrijos iš Palangos, Jurbarko, Šilalės. Šiemet stovykloje dalyvavo ir bičiuliai iš Minsko. Su kaimynais lietuvius suartino įgyvendinamas tarptautinis projektas.
Savarankiškumo, dailiųjų amatų ir paveldo pamokos
Be šeimas buriančio draugėn renginio, jau ne viena bendrijos vasara nuspalvinta kita tradicine sueiga – stovykla „Pagaviukas“. Šiemet joje dalyvavo 34 „pagaviukai“. Stovykla surengta Trakų rajono kaimo turizmo sodyboje. Ši stovykla skirta kurtiems ir neprigirdintiems vaikams bei jų broliams ir seserims. Stovykla skirta edukacijai, savarankiško gyvenimo įgūdžiams ugdyti, sveikatinimui ir fiziniam aktyvumui stiprinti. Čia vaikai, svetimų suaugusiųjų – vadovų, savanorių, būrelių vadovų – padedami, mokosi naujų dalykų ir savarankiškumo.
Į stovyklą atvykusiai Lietuvos kurčiųjų draugijos filmavimo grupei vaikai pasakojo, kad aplinka stovykloje labai draugiška, saugi, visi noriai ir gražiai bendrauja. Jeigu sunku susikalbėti su kurčiu vaiku, tarsi nejučia šalia atsiranda gestų kalbos vertėja, kuri suteikia pagalbą – parodo gestą arba išverčia pokalbį. Čia buvo ir neprigirdinčių vaikų, kurie integruotai mokosi girdinčiųjų mokyklose. Kai kurie iš jų pasiguodė, kad mokyklose patiria girdinčiųjų patyčias, neturi draugų. Jie džiaugėsi, kad „Pagaviuke“ jų susirado.
Dieną vaikai pradėdavo mankšta, kasdien išrinkdavo tvarkingiausią kambarį, pasiskirstydavo budėjimo zonas, rinkdavosi į gestų kalbos, plaukimo pamokėles. Gilinosi ir kaupė žinias apie Lietuvos regionų etnokultūrinį paveldą. Taip pat kasdien po keletą valandų praleisdavo Amatų dirbtuvėlėse. Čia mokėsi piešti ant stiklo, lankstymo meno origami technika, lipdyti iš molio. Viena diena buvo skirta muilo burbulams gaminti. Ir vaikus, ir suaugusiuosius rezultatas tiesiog pakerėjo.
„Pagaviukus“ lankė svečiai: profesionalus treneris, meno terapeutė, UAB „Biomedika“ atstovai. Gerų emocijų suteikė keturkojų draugų viešnagė iš Kaniterapinės pagalbos centro. Vaikai ir patys keliavo, įveikė nelengvą „Ąžuolynės“ pramogų parko trasą. Daug žaidė: sportinius, strateginius, stalo, vaidmenų žaidimus. Kovėsi proto mūšiuose. Vyko ieškoti pagrobtų vadovų, organizavo didžiojo stovyklos lobio paieškas. Organizatoriai viliasi, kad tokia protinė, emocinė ir fizinė mankšta padės jiems ateityje geriau atremti gyvenimo ir aplinkos iššūkius.
Irklų grybšniais – per atskirtį
„Pagaviečiai“ išsiruošia ir į turistinius žygius. Paskutinė kelionė Merkio upe nuo Perlojos iki Merkinės subūrė 30 žmonių. Į vienus plaustus sėdo kurčiųjų jaunimas, po kitus pasiskirstė suaugusieji ir vaikai. Nieko tokio, jei mažųjų negalėjo lydėti namiškiai. „Svetimų“ čia nebuvo, visi jie buvo priimti į plausto šeimą savi. „Laikinieji namai“ gavo pačių keliautojų sugalvotus pavadinimus, visos 4 komandos nusipiešė žygio vėliavas, pasipuošė jūreiviška apranga, prisipūtė balionų. Pastaroji puošmena, teigė pašnekovai, labai pakėlė ūpą patiems žygeiviams ir džiugino krante esančiuosius. Dviejų dienų plaukimas trumpam nutrūko tik Puvočiuose. Vietovė tapo poilsio, bendrų pietų ir įdomių užsiėmimų vieta. O paskui – vėl į žygį. Parama turiningoms vasaroms
R.Sitavičienė sako, kad, jei ne projektinė parama, „pagaviečių“ vasaros nebūtų tokios turiningos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybės, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras iš dalies parėmė bent vieną, o dažnai ir daugiau vardytų renginių. Trūkstamą sumą pridėjo tėvai ir bendrija „Pagava“.
Pirmininkės ir kitų tėvų nuomone, toks turiningas, aktyvus laisvalaikis sparčiau „augina“ vaikus, ugdo pasitikėjimą savo jėgomis, kolektyvizmo dvasią. Akivaizdūs rezultatai motyvuoja ir suaugusiuosius. Todėl vasaros pabaigoje, vietoj sunkiomis minutėmis tyliai kartotų žodžių: „Daugiau niekada“, jie ir vėl nejučia garsiai ištaria: „Iki kitos vasaros, mielieji“. Tikėdami, kad taip ir bus.
