Čia poilsio namuose „Spindulys“ žmonės ne tik ilsisi, bet ir dalyvauja įvairiose reabilitacijos programose, mokosi orientacijos ir mobilumo, susipažįsta su naujausiomis techninėmis pagalbos priemonėmis. S.Mažuolienė sako: „Vasara ‒ ne tik poilsio ar atostogų metas, bet mums, blogai matantiems, žmonėms ‒ pats geriausias laikas išmokti ko nors nauja, pasitikrinti, ko per metus išmokome namuose.
Pirmosiose kelionėse prieš 10 metų dalyvavo tik apie dešimt žmonių, šiais metais ‒ keturiasdešimt. Mes ne tik mėgavomės oro, saulės ir jūros teikiamais malonumais, bet per pačius karščius mokėmės vaikščioti su baltąja neregio lazdele, pasirinkti tinkamas regą kompensuojančias priemones, rašyti reginčiųjų raštu specialioje lentelėje, savarankiškai nustatyti laiką kalbančiuose laikrodžiuose, su įvertuku įsiverti siūlą ir prisiūti sagą, pasimatuoti kraujospūdį.
Savaitė, kiekvienais metais praleidžiama Šventojoje, be kitų privalumų, turi ir terapinę reikšmę. Filialo pirmininkė gali ilgai pasakoti, kaip kelionėje žmonės susitinka, bendrauja, dalijasi patirtimi: kaip žiemą „patobulinti“ baltąją lazdelę prie jos pritvirtinant danteliais į išorę alaus kamštį (neslidinėja einant per ledą) ar nematant pamelžti ožką. „Kiekvienas, vykstantis į kelionę, „vežasi“ savo aklumo patirtį. Įdomu ir naudinga, kai tos patirtys susitinka.“ Filialo nariai Šventojoje turi galimybę išmėginti ir sau prisitaikyti naujausias kompensacines priemones. Šiais metais tai buvo daugiausia įvairūs didinamieji stiklai. Švenčioniškių sumanymą rengti reabilitacines keliones jau daug metų iš eilės remia rajono savivaldybė. Ji remia ir kitas filialo narių iniciatyvas. Štai šiais metais Alicijai Zoluckajai ypač patiko Šventosios mieste įrengti treniruokliai, pritaikyti negalią turintiems žmonėms. Anot jos, būtų labai gerai, kad tokius treniruoklius įrengtų ir Švenčionių mieste. Šiai minčiai antrino ir kiti stovyklos dalyviai. S.Mažuolienė pasakojo, kad grįžusi iš Šventosios jau buvo susitikusi su rajono vadovais ir perdavė šį pageidavimą. „Iniciatyva rajono vadovus sudomino, ‒ sakė ji. – Dabar tariamės, kur treniruoklius statyti būtų patogiausia.“
Stovyklos dalyvių amžius įvairus: nuo dirbančių ar ką tik išėjusiųjų į užtarnautą poilsį iki devyniasdešimtmečių senjorų. Visi čia randa sau vietą ir užsiėmimą. Daugelis vyksta nebe pirmą kartą. Josifas Prakopas į kelionę važiavo jau bene dešimtą sykį, Jelena Survilo, Genė Mateikienė gal trečią, gal ketvirtąkart. Abi moterys vienu balsu teigė, kad mielai važiuotų ir kitais metais. Tiek šiems, tiek ir kitiems kalbintiems žmonėms kelionė į Šventąją ‒ vienintelė galimybė ištrūkti iš namų rutinos, pakeisti aplinką, išmokti naujų įgūdžių ir įgyti naujos patirties. LASS Švenčionių filialo vadovė S.Mažuolienė jau ruošiasi ateinančių metų kelionei, rengia naują projektą, ieško rėmėjų.
