Gal netgi pralenks kuria nors prasme tipinės raidos bendraamžius. Tėvai ir kiti artimieji viliasi greitų poslinkių į gerąją pusę, todėl kartais pamiršta pasidžiaugti mažytėmis savo vaikų pergalėmis. Tačiau, deja, autistukai palieka „savo pasaulį“ dažniausiai labai mažyčiais žingsneliais. Rašydama apie stebuklinguosius vaikus, pakeičiau jų vardus. Viliuosi, kad dauguma ateityje bus tiesiog paprasti vaikai. Be etiketės „autistas“. Todėl nesinori, kad šiandien pikti liežuviai juos vadintų „nenormaliukais“.
Penkios dienos kartu: vieni kitiems nesvetimi
Muzikantai ir dailininkas. Iš pradžių – muzika, paskui – dailė. Po pirmojo užsiėmimo vaikai tarsi apsikeičia vaidmenimis: tie, kam patiko dainuoti, žaisti linksmus muzikinius žaidimus, suirzę neišsirenka, ką norėtų veikti per dailę. Piešti, lipdyti – ne. Geriau palaidys popierinius lėktuvėlius. Kai tie ištęžta, vaikai pradeda lankstyti ir pieštukais dekoruoti naujus. Tadas, per muzikos užsiėmimą šaukęs raudojęs net užsidengęs ausis, dabar ramus susikaupia prie molberto ir piešia. Rugilė tarytum nieko negirdi, nieko aplink nemato. Ji nekreipia dėmesio į kitus vaikus.
Nesutramdoma patrakėlė. Rugilė juda žaibo greitumu, nenuspėjama kryptimi. Tai užsilipa ant lentynos, nuo kurios tuojau pat nukabinama, tai įlenda į spintą ir skubiai išvarto joje sudėtas priemones. Stipriai pasimuisčiusi, Rugilė išsivaduoja iš suaugusiojo glėbio, vikriai užsikeberioja ant laisvos kėdės, nuo jos – ant stalo. Staigiais judesiais nuo jo nubraukia viską, ką pasiekia, čiumpa nebaigtą lankstyti lėktuvėlį iš Kotrynos rankų ir jį suniurko.
Kyla baisus triukšmas – tai Kotryna pasikūkčiodama rėkia dėl sugadinto darbelio. Ji norėtų uždrožti Rugilei per kokią skaudžią vietą, bet žino, kad muštis negalima. Po kiek laiko Kotryna susidomi kitais lankstinukais, nustoja rėkti ir palinksta ties nauju darbeliu – vis dar tyliai pažliumbaudama sau po nosimi ir retsykiais piktai paskersuodama į nerandančią vietos Rugilę.
Bendrystė be žodžių. Netikėtai Tadas neatitraukdamas akių nuo molberto sau per petį ramiai prataria: „Ateik čia, Rugile. Atsisėsk. Žiūrėk – čia aš TAU piešiu“. Tarsi suvokdama momento svarbą, patrakėlė Rugilė paklūsta, atsisėda Tadui už nugaros ir įbeda akis į jo kūrinį popieriaus lape. Jis piešia, ji žiūri. Berniukas, kurio raidos sutrikimo požymiai neryškūs, ir mergaitė, kuriai ryškiai pasireiškia autizmas, susikalbėjo kažkokia savita kalba ir štai dabar bendrauja be žodžių. Stebuklingos akimirkos. Taip du vaikai bendrauja „visą trapią amžinybę“ – iki dailės užsiėmimo pabaigos.
Kiekvienas savaip įveikia estafetę. Salėje vaikai įveikinėja savo pačių sudėliotą „šauniųjų turistų“ estafetę. Žinoma, ne visi. Tik Tadas ir Kotryna žaidžia pagal jau vakar sutartas taisykles: „Statome. Iš eilės įveikiame. Pučiame dūda Pergalės garsus. Ilsimės palapinėje“. Autistukams patinka rutina, jie nelabai nori naujovių – „kaip žaidėme vakar, taip žaiskime šiandien“.
Giedrė, kuriai labai sunku susikaupti, neprisijungia dėliojant estafetę, tačiau ji nelaukdama eilės naudojasi jau išdėliotais estafetės fragmentais – tai „tilteliu“ perbėga per „upę“, tai ropomis įveikia „pelkę“, tai šmurkšteli į nebaigtą statyti „palapinę“... Ir vėl kyla klaikus riksmas: tai Kotryna, kuri jaučiasi teisėtai tupinti palapinėje, garsiai protestuoja dėl Giedrės veiksmų. Kodėl toji Giedrė įlindo į palapinę neperėjusi VISOS estafetės? Užgniaužiu norą įsikišti ir išskirti susibarusius vaikus. Įsitempusi laukiu kelias minutes vildamasi, kad mergytės pačios susitars.
Tadas vertėjauja. Man į pagalbą ateina Tadas. Jis įlenda į palapinę (pastatytą ant stalo užmetus platų žalią pledą) ir kalbasi su susipykusiomis mergaitėmis. Po kiek laiko berniukas išlenda iš palapinės ir „išverčia“ man iš autistų kalbos savo draugių lūkesčius: Kotryna šaukė, nes norėjo, kad VISI grupės vaikai, tarp jų – ir Giedrė, žaistų pagal taisykles, numatytas dar vakar. O Giedrė galvojo, kad dūduoti Pergalės garsus galima bet kada, ne tik perėjus visą estafetę.
Ji norinti tik tiek: tupėti palapinėje ir dūduoti dūdele. Tadui vertėjaujant, palapinėje tupinčios mergytės nuščiūva lyg laukdamos verdikto. Palieku Tadui spręsti ginčą. Tadas vaikiškai teisingas: Kotrynai negalima rėkti, kai kas nors įlenda į palapinę („Juk ji ne tavo vienos, tiesa?“), o Giedrė, jei nori dūduoti, turi pereiti VISĄ estafetę ir sulaukti savo eilės paimti dūdą į rankas. Neįtikėtina, bet mergytės Tado sprendimą priima ir susitaiko. O aš, diplomuota naivuolė, veltui tikiuosi bent penkių minučių ramybės bei santarvės autistukų grupėje...
Vaikai, kurių neįmanoma pamiršti
Esu specialioji pedagogė („senoviškai“ – defektologė). Man visi vaikai nuostabūs ir nepakartojami. Ypač vadinamieji autistukai. Turiu galimybę kasmet su autistukais praleisti penkias ypatingas dienas vasaros stovykloje, be to, susitinku su vadinamaisiais „kitokiais“ vaikais ir jų mamomis (rečiau – tėčiais) porą sykių per savaitę, kai jie lankosi Raimos Drąsutytės judesio ir dailės užsiėmimuose. Man patinka stebėti žaidžiančius vaikus.
Lyg pro plyšelį matyčiau labai skirtingų pasaulėlių kaleidoskopą. Apima džiaugsmas, kai tirpsta tų pasaulėlių sienos: autistukai pradeda tarpusavyje bendrauti, žaisti, pyktis ir taikytis... Manau, kad bendri žaidimai jiems – langai į mūsų pasaulį. Aprašiau kelis epizodus iš vaikų, turinčių autizmo spektro požymių, penkių dienų vasaros stovyklos. Atrodo, vaikai kaip vaikai, tiesa? Tik svarbu, kad grupėje jų būtų nedaug ir maždaug panašaus raidos lygio (ne taip svarbu amžius).
Grupėje, kai keturi penki vaikai yra su neryškiais autizmo požymiais, gali būti vienas, kurio autizmo požymiai ryškesni. Tik tuomet iš bendrų žaidimų galima tikėtis pozityvių rezultatų. Jei vaikų raidos lygiai skiriasi, būtina, kad per grupės užsiėmimus būtų ne vienas specialistas. Autistukams žaidžiant, esame dviese – aš ir kinezeterapeutas Juozas Valiukevičius. Kai jis kaip vaikas įsijungia į žaidimą, man atsiranda laiko iš šono įvertinti vyksmą salėje. Štai Auksė, turinti kompleksinę negalią, šiemet dar akivaizdžiau nei pernai linkusi į vienatvę – mergytę nuolatos raginu prisijungti prie žaidžiančių vaikų.
Tik atsitraukiu nuo Auksės, ir ji vėl tylomis „išeina“ į savo pasaulį. Giedrė, kuri individualiuose užsiėmimuose atsiskleidžia ‒ kuria, piešia, kalba ‒ grupėje elgiasi kaip pablūdusi... Apsikabinu, kalbinu, bet Giedrė neklauso, vengia akių kontakto. Pridedu pirštus prie savo akių kaip „akinius“, pažvelgiu pro juos į Giedrę, ir ji man atsako smalsiu, sąmoningu žvilgsniu... Lėtai, po truputėlį pradedame dialogą.
Dviejų grupės užsiėmimai
Vaikus autistukus jungti į grupes reikia labai apgalvotai ir tik juos pažinus per individualias veiklas. Iš pradžių „grupė“ – tai du vaikai. Svarbu, kad abu nebūtų pernelyg judrūs, būtų panašaus raidos lygio. Judesio ir dailės užsiėmimų vadovė Raima pastebi, kad kitu atveju dažniausiai „silpnesnysis“ vaikas šiek tiek pasitempia „stipresniojo“ vaiko pusėn, o pastarojo užsiėmimo kokybė gali nukentėti. Tačiau ne visada. Olego ir Andriaus „duetas“ nustebino tiek Raimą, tiek jų mamas.
Vaikai kai kuo panašūs: abu bijo stipresnių garsų, vengia sumaišties, abiejų šiek tiek sutrikusi koordinacija. Tačiau Andrius yra rišliai ir daug kalbantis, o Olegas visai nekalba, bet viską supranta. Dar visai neseniai Olegas vengė bet kokio bendravimo su vaikais. Netikėtai jų bendras užsiėmimas pavyko: „varomąja jėga“ tapo tarpusavio konkurencija. Vaikai buvo „sportininkai“, vienas į kitą pažiūrėdami (kad konkurentas nebūtų ko atlikęs geriau) įveikinėjo čia pat kuriamas estafetes. Žaisdami kartu, Olegas ir Andrius užsimiršo ir išlindo kiekvienas iš savo kiauto.
Raima sako, kad per dviejų vaikų užsiėmimus ji dažnai elgiasi kaip trečias vaikas: ir klysta, ir nepataiko, ir perdėtai audringai reiškia nustebimą, susižavėjimą... Tai sukelia vaikų pasitikėjimą savimi ir suaugusiuoju. Autistukai linkę į rutiną, jiems svarbu numatyti veiksmų seką. Žaisdama kartu, Raima po truputį kaitalioja žaidimą, kad vaikai daugiau išmoktų. Svarbu, kad autistukai būtų atsipalaidavę, nesijaudintų, kad ko nors neįveiks.
Būna, kad vaikai pervargsta nuo skirtingose vietose pagal skirtingas metodikas vedamų įvairių užsiėmimų gausos. Tuomet gali prasidėti dažni pykčio, susierzinimo priepuoliai. Būtina paprastinti pavargusio vaiko dienotvarkę, leisti dažniau atsipūsti, kad vėlesni užsiėmimai būtų kuo efektyvesni.
