„Visi esame lygūs ir turime matyti vieni kitus“
Festivalio pradžią paskelbęs smagiai ir su dideliu entuziazmu muzikuojantis Šiaulių miesto savivaldybės globos namų padalinio „Goda“ spalvų muzikos orkestras „Spalvotas lagaminas arba tūkstantis natų“ gera nuotaika užkrėtė susirinkusiuosius į šventę.
Kvietimas atvykti į pirmąjį šiauliečių rengiamą festivalį „Nenusigręžk“ interneto platybėse, „Facebook“ paskyrose, savivaldybių bei nevyriausybinių organizacijų elektroniniuose paštuose pasklido jo organizatoriams atlikus visus parengiamuosius darbus. VšĮ „Šiaulių donoras“ ir Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijos „Atgaja“ vadovui Egidijui Kalinaičiui sugalvojus festivalio pavadinimą, iš 11 pasiūlytų festivalio logotipų atrinkus rateliais judančios Vilmos Lukoševičiūtės sukurtąjį, suderinus renginio laiką – įsiliejimą į „Šiaulių naktis“ ir vietą garsiajame Šiaulių bulvare.
Į festivalio organizatorių kvietimą atsiliepė 15 neįgaliųjų meno mėgėjų kolektyvų, kelių organizacijų rankdarbių kūrėjai. Su tokia šaunia draugija buvo galima drąsiai imtis įgyvendinti E.Navickienės ir V.Raustytės idėją – parodyti visuomenei, kad žmonės su negalia – socialiai atsakingi, turintys daugybę įvairiausių sumanymų ir talentų, gebantys kurti, mokantys bendrauti, džiaugtis gyvenimu. Festivalio „Nenusigręžk“ rengėjai sveikuosius kvietė nuo jų nenusigręžti, o šiuos ‒ nenusigręžti nuo jiems teikiamos pagalbos. „Visi esame lygūs ir turime matyti vieni kitus“, – teigė E.Navickienė.
Talentingų žmonių su negalia netrūko
Festivalio dalyvius maloniai nuteikė iš uostamiesčio atvykusi neįgaliųjų centro „Klaipėdos lakštutės“ komanda. Jai vadovavusi centro socialinė darbuotoja Zita Doveikienė nuoširdžiai pasakojo apie centro lankytojams organizuojamus užsiėmimus, jų pasiekimus. Gražiu pavyzdžiu tapo Ruslanas Šurujevas, į festivalį atvežęs pasigrožėti savo karpytus paveikslus. 41-erių cerebriniu paralyžiumi sergantis vyras sako, kad negalia niekada jam netrukdė daryti tai, ką mėgsta. Didžiausia savo aistra karpinius vadinantis Ruslanas tuo užsiima jau 14 metų.
Z.Doveikienė prisimena ne iš karto atradusi jį sudominti galinčią veiklą. Siūlė ir piešti, ir spalvinti, bet tai jo netraukė. Tik pačiam Ruslanui prisipažinus, kad mėgsta karpyti nuotraukas, vadovė sumojo: tegu pabando užsiimti karpiniais. Ruslanas iš interneto parsisiunčia jam patikusių piešinių, paskui aštriu peiliuku išpjaustinėja nereikalingas detales. Neseniai Klaipėdos tautodailės salone „Marginiai“ buvo pristatyta jo autorinė karpinių paroda.
„Klaipėdos lakštutė“ dalyvavo ir koncertinėje šventės programoje. Breiko šokių grupei buvo patikėta užbaigti festivalį. Prieš trejus metus breiką šokti pradėję centrą lankantys įvairių negalių turintys žmonės ne tik patys pamėgo šią laužytos gimnastikos rūšį, bet tarptautiniuose renginiuose ja sužavėjo ir ne vienos užsienio šalies žiūrovus. Grupės vadovas socialinis darbuotojas Artiomas Kazakovcevas sako sukūręs savą šokio mokymo metodiką, kurią perėmė ir panašia veikla užsiimantys švedų žmonės su negalia. Salto elementai, špagatu baigiama programa paprastai abejingų nepalieka. Ne išimtis ir Šiaulių festivalis.
Gausi festivalio dalyvių komanda – net 41 žmogus – atvyko iš Kėdainių. Juos draugėn subūrusi Paraplegikų asociacijos pirmininkė Alma Margevičienė džiaugėsi, kad rajono savivaldybei skyrus transportą festivalyje galėjo dalyvauti 4 neįgaliųjų organizacijų – Paraplegikų asociacijos, Neįgaliųjų draugijos, Kurčiųjų draugijos ir Aklųjų ir silpnaregių skyriaus – nariai. Vieni renginio dalyviams siūlė įsigyti rankdarbių, kiti dainavo, padėjo kurti smagią nuotaiką.
Festivalio „Nenusigręžk“ organizatoriams ir dalyviams sveikinimą atsiuntė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, gražių žodžių susirinkusiesiems negailėjo ir renginio svečiai Seimo narė Rima Baškienė, Šiaulių savivaldybės meras Artūras Visockas, vicemeras Stasys Tumėnas.
Pasivažinėti neįgaliojo vežimėliu norinčių neatsirado
Šiaulių miesto meras A.Visockas pasiūlė festivalį paįvairinti intriguojančia akcija – leisti renginio dalyviams patiems pajusti, ką reiškia turėti negalią. Tam buvo atgabenti du neįgaliųjų vežimėliai, keletas baltųjų lazdelių, raiščių akims. Pirmasis ir, beje, vienintelis į neįgaliojo vežimėlį išdrįso sėsti šio eksperimento sumanytojas. Nors jo kelyje nepasitaikė neįveikiamų šaligatvių bortelių ar kitų didesnių kliūčių, miesto vadovas pripažino, kad tuos keliasdešimt metrų įveikti nebuvo lengva.
Meras neslėpė neįsivaizduojantis, kaip rateliais judantys žmonės išvažiuoja iš antro ar penkto daugiabučio namo aukšto arba ką daro norėdami patekti, tarkime, į jo kabinetą. Pasak jo, net jei rateliais judantis žmogus turėtų idėją, kaip išgelbėti Šiaulius, jam nepavyktų ja pasidalyti su miesto vadovu. Keistokai šioje situacijoje nuskambėjo mero ištartas klausimas: „Ką daryti?“ Paprasčiausia išeitis – pritaikyti savivaldybės pastatą. Nejaugi Šiaulių meras dar nė karto nesusidūrė su tokia problema? Tuomet neįgaliųjų organizacijoms teks surengti ne vieną apskritojo stalo diskusiją, kad miesto vadovai ne tik sužinotų apie jų rūpesčius, bet ir imtųsi juos spręsti.
Paėjėti užrištomis akimis, kelią įvertinant tik baltąja lazdele, pamėgino ne tik A.Visockas, bet ir Seimo narė R.Baškienė. Tiesa, į kelionę visiškoje tamsoje juos palydėjo „maršrutą“ balsu komentavusios merginos. Porą kadencijų Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete dirbusi parlamentarė sakė gerai išmananti negalią turinčių žmonių problemas, bet šis eksperimentas dar labiau paaštrino suvokimą, su kokiomis kliūtimis jie susiduria. Pasak R.Baškienės, išbandymą ji sėkmingai įveikė tik todėl, kad šalia buvo padedantis, palaikantis žmogus. Festivalio dalyviams ji linkėjo, kad jie visada jaustų draugišką petį, o prireikus – ir ištiestą pagalbos ranką.
Ant drugelių sparnų – svajonės
Baigiamuoju festivalio akcentu tapo į dangų pakilęs įvairiaspalvių balionų kupolas, prie kurio buvo pririšta daugybė juostelių su ant drugelių sparnų užrašytomis renginio dalyvių svajonėmis. Viso festivalio metu Šiaulių nevyriausybinių organizacijų sąjungos narė Živilė Bagūnaitė, tapusi renginio savanore, norinčiuosius mokė lankstyti šiuos drugelius ir jiems patikėti norus bei svajones. Pasak merginos, japonai tiki, kad pamatyti drugelį – laimę nešantis ženklas. Senovės Indijos legenda byloja, kad drugelis – tai dvasia, kuri pateko į rojų. Dievas jį pasiuntė į žemę atlikti paštininko vaidmenį – tyliai pašnabždėjus norą drugeliui, šis ant savo sparnų jį nugabens tiesiai dievams ir visos svajonės būtinai išsipildys.
Ž.Bagūnaitė tiki, kad išsipildys ir į dangų paleisto Šiauliuose surengto pirmojo neįgaliųjų festivalio „Nenusigęžk“ dalyvių norai. Juk svajojantis ir kuriantis žmogus visada pasiekia, ko trokšta, nors kartais ir prireikia šiokios tokios aplinkinių pagalbos. Galbūt festivalio organizatoriai ant drugelių sparnų užrašė svajones, kad renginys taptų tradicinis, kad Šiauliuose jam atsirastų patogesnė vieta, o gal svajoja, kad miesto vadovai labiau įsigilins į jų problemas, o sveikoji visuomenė dažniau atsigręš į neįgalų žmogų.
