Vietą stovyklavietei surado ir visam stovyklos darbui vadovo Lietuvos žmonių su negalia sąjungos koordinatorės Nijolė Zenkevičiūtė ir Vilūnė Martišauskaitė. Vilūnė dirbo su žmonėmis, patyrusias stuburo traumą, o Nijolė ‒ su sergančiais išsėtine skleroze.
Pirmą kartą stovyklaujantis Sviatoslavas iš Vilniaus džiaugėsi, kad pagaliau gali pakvėpuoti grynu oru, pabūti tarp žmonių. Remontuodamas savo butą, traumą jis patyrė prieš devynerius metus. Vienas paskui kitą iš gyvenimo išėjo vyro artimieji. Sviatoslavas gyvena Kalvarijų gatvėje, sename name, kurio laiptai labai siauri ir statūs. Per devynerius metus vyras tik antrą kartą gryname ore. „Gyvenu kaip kalinys, uždarytas bokšte. Su pasauliu bendrauju tik internetu. Į stovyklą mane pakvietė Jaroslavas, su kuriuo bendraujame per „Facebook“ socialinį tinklą. Man tai tokia nuostabi galimybė. Esu dėkingas Nijolei, Vilūnei ir tiems vyrams, kurie mane nuvilko laiptais. Stovykloje vėl jaučiausi gyvas! Dalyvauju visuose užsiėmimuose ir pats stebiuosi, kad sugebu žaisti krepšinį, važiuot rateliais traukinuku. Dabar gyvenu kitos stovyklos laukimu.“
Marijampolietis Aivaras šioje stovykloje jau antrą kartą. Vaikinas teigė, kad yra optimistas, bet neslėpė, kad vienam nėra lengva susigyventi su negalia, o stovykla yra vieta, kur gali susitikti su likimo draugais, pasidalyti patirtimi, pabendrauti. „Namie mankštinuosi vienas, – pasakoja vaikinas, prieš penkerius metus nesėkmingai nėręs į vandenį ir patyręs sunkią traumą. – O stovykloje sportuodamas su likimo draugais tobulinau savo įgūdžius, galėjau susirungti su jais įvairiose rungtyse. Mūsų treneris Jaroslavas, po traumos sėdintis rateliuose, vedė aerobikos užsiėmimus. Valandą skambant muzikai, vežimėliuose judinome rankas, liemenį. Jaroslavas mums padėjo ne tik treniruotis, bet savo pavyzdžiu parodė, kiek galima pasiekti sistemingai dirbant.“
Aivaras savo ištvermę išbandė orientacinėse varžybose, per kurias drauge su kitais nuvažiavo rateliais 7 kilometrus. Užduotys buvo smagios: kiekvienas dalyvis turėjo nufotografuoti tris gyvūnus, surasti vadovės nurodytas vietas ir prikalbinti vietinius žmones kartu sudainuoti dainą. Vaikinas drauge su kitais žaidė judrų žaidimą „Traukinukas“: vienas žaidimo dalyvis tempdavo kitus, paskui jie keisdavosi. Aivaras tik pasigailėjo, kad paplūdimys nėra pritaikytas žmonėms su negalia.
Išsėtine skleroze serganti Sidona iš Marijampolės stovyklavo jau trečią kartą. Sidona sakė, kad jai patiko, jog stovykloje labai gerai organizuota veikla. Rytą vadovai stovyklautojų neskubino į mankštą, visi galėjo judėti pagal savo jėgas ir galimybes. Mankštą vedusi kineziterapeutė Lina su Sidona padirbėdavo individualiai, pamasažuodavo ir ją, ir kitus stovyklautojus.
Sidona, kaip ir kiti, sergantys išsėtine skleroze, per Raimos Drąsutytės užsiėmimus piešė, spalvino, mokėsi atsipalaiduoti. „Raima Drąsutytė mus mokė pratimų, kaip iš savo minčių vėl sugrįžti į kūną, įsižeminti. Man patiko, kad užsiėmimų pobūdį galėjome keisti patys, vadovė leisdavo daryti tokius pratimus, kurių tą dieną norėjosi mums. Pavyzdžiui, vieną dieną mums labai patiko tiesiog niūniuoti. Įsitikinome, kaip gerai veikia paprastas niūniavimas, panašūs garsai girdimi kartojant mantras, maldos žodžius.
Projektų vadovė Vilūnė Martišauskaitė sakė, kad karštas oras pakoregavo jos sudarytus ir su stovyklautojais aptartus planus, bet veiklos netrūko. Atvykusieji į stovyklą galėjo atlikti Kuperio ištvermės testą. 12 minučių visi nesustodami važiuoja ratu. Atstumas, kurį nuvažiuoja žmonės, sėdintys rateliuose, parodo jų fizinio pasirengimo darbui lygį. Palyginus rezultatus su praėjusiais metais, pastebėta, kad visų rezultatai buvo geresni. Lyderiavo merginos.
Nijolė Zenkevičiūtė pasakojo, kad keletą metų vasaros stovyklas žmonėms su negalia organizavo dienos centro, įsikūrusio Gėlių gatvėje, patalpose. Su centro lankytojais kiekvieną dieną dirbo specialistai, bet centro patalpos nėra pakankamai erdvios, o stovyklos gamtoje ‒ tai galimybė negalią turintiems žmonėms visą dieną būti gryname ore, daug judėti, išmokti naujų sveikatą ir ištvermingumą ugdančių pratimų, pabūti su likimo draugais ir padrąsinti vieniems kitus.
Stovyklos dalyviai jau laukia kitos vasaros, kitos stovyklos. Deja, lėšų skirti stovykloms daugiau Neįgaliųjų departamentas negali. Tačiau organizatoriai pasiryžę tęsti šią gražią veiklą ir ieškoti galimybių vėl ir vėl organizuoti panašias stovyklas.
